Vaizdų iš karo niokojamos Ukrainos kontekste mūsų gyvenimo realijos kinta. Tai, kas atrodė svarbu prieš karą, šiandien dar labiau aštrėja arba slopsta. Karas tikrina mūsų tarpusavio santykius, pažiūras, testuoja mūsų sąžinę ir žmogiškumą.
Karas vyksta ne tik Ukrainoje – jis vyksta ir pas mus. Čia kovojama dėl mūsų protų.
Apklausos rodo, kad kas dešimtas Lietuvos gyventojas Putino nelaiko agresoriumi.
Tai ne apie biržiečius? Nemanau.
Šiuo metu itin dažnai kalbama apie „penktąją koloną“, kuri buvo ruošiama, stiprinama ilgą laiką ir kurios ypatingą aktyvėjimą matėme nuo 2021-ųjų. Nuo praėjusio pavasario buvo vykdomos didžiausios hibridinės operacijos, jos reiškėsi įvairiais pavidalais – šeimos vertybių gynimo ir antivakserių judėjimais, propaganda, nukreipta prieš NATO, Europos Sąjungą, prieš valdžią, kuri laikosi vertybinės politikos kurso.
Tyrimai, vykdyti tarptautiniu mastu ir mūsų šalyje, rodo, kad, pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio „nekaltai“ atrodantis judėjimas dėl šeimų vertybių yra glaudžiai susijęs su Rusijos struktūromis. Ir vykstančių protestų organizatoriai, aktyviausi jų veikėjai bei vadinamieji naudingi idiotai atidirba Putino darbotvarkę.
Ukrainiečiai skelbia, jog buvo skirta 5 milijardai dolerių tam, kad Ukrainoje būtų sukurta „penktoji kolona“. Akivaizdu, kad Rusija kūrė savo agentų tinklą, kuris apraizgė ne tik Ukrainą.
Apklausos rodo, kad kas dešimtas Lietuvos gyventojas Putino nelaiko agresoriumi.
Tai ne apie biržiečius? Nemanau.
Svarbiausias jų tikslas – priešinti įvairias visuomenės grupes, silpninti valstybes iš vidaus. Kitaip tariant, okupuoti protus.
Mes turime pakankamai stiprybės atsilaikyti? Argi?
Ar mes sugebame, pavyzdžiui, atsispirti propagandai, kuri skleidžiama čia pat iš spaudos puslapių? Ar nepalaikome jos prenumeruodami leidinį, kurio rašytojai neseniai linksminosi ironizuodami „rusai puola!“, „su kuo kariausim?“ Ar gerai jaučiamės pirkdami reklamą laikraštyje, kuriame tyčiojamasi iš ketinimų drausti Rusijos karinių pajėgų simbolių „Z“ ir „V“ naudojimą?
Laikraštyje peršamus naratyvus, prifarširuotus tikrų faktų ir melagienų mišiniu apie niekam tikusią vietinę ir šalies valdžią, virškiname kaip tikrą patiekalą. Godžiai puolame prie jo kaip išalkę šuneliai prie numesto apgraužto kaulo. Ir, regis, mūsų visiškai nedomina tikrieji propagandinių nuograužų kepėjų tikslai.
Socialiniuose tinkluose jau plinta nuotraukos su įvairiais užrašais, žinutės, kuriomis bandoma demonizuoti ukrainiečių pabėgėlius. Akivaizdu, kad tie, kurie platina tokias žinutes, tikrai tai daro ne iš geros valios. Bet propagandos mašina visą šį šlamštą pateikia kaip rūpinimąsi vargšais lietuviais. Iš jūsų atimamos gėrybės, mielieji, ir atiduodamos ukrainiečiams! O griūvantys namai Kvetkuose prilygsta griuvėsiams Ukrainoje. Tai kam pagalbos iš tikrųjų reikia – mums ar jiems?
Ši propaganda susišaukia su Biržuose rinkto Seimo nario V. Valkiūno atsivėrimais apie (ne)paramą Ukrainai. Jis vis dar tikina dirbantis Lietuvai ir Biržams.
Neapleidžia jausmas, kad jis mus kvailina ir tai mums patinka. Juk gyventi Kremliaus fantazijų pasaulyje – priimtiniau ir smagiau, tiesa?
Politikos apžvalgininkai teigia, jog po 2014 metų, kai buvo įvykdyta Krymo okupacija ir aneksija bei Maskvos remiamų separatistinių Donecko bei Luhansko regionai pasiskelbė respublikomis, Ukraina suprato, kad reikia tautos, galinčios gintis. Ir ji ėmėsi stiprinti tautą – naikinti Rusijos propagandą. Šiandien ukrainiečių stiprybė stebina pasaulį.
O mes ar turime stiprybės apsivalyti?
