Kirkilų kaime yra sodyba, kur vietą ir meilę randa nelaimių ištikti mažyliai. Nors tai ne žmonių atžalos, o įvairiausi gyvūnėliai, jų istorijos ne mažiau jautrios.
Sodybos šeimininkai Vilija ir Jonas Skužinskai neseniai tapo iš lizdo išmesto gandriuko įtėviais. Kita istorija – apie perėti nenustojančias vištas ir joms perkamus viščiukus, kad šios patenkintų motinystės instinktą ir pagaliau nuliptų nuo vis neišperinamų kiaušinių. Jonas yra globojęs ir sužalotą varną bei tikisi, kad kas nors jam prie viso „komplekto“ padovanos asiliuką.
„Jei kas išmestų dramblį, mano vyras ir jį paimtų“, – juokiasi Jono žmona.
Gražiausi vaikai pasaulyje
„Pažiūrėkite, kokie balandžių vaikai negražūs. Bet jų motinai jie patys gražiausi pasaulyje“, – kalba Jonas, rodydamas neseniai išperėtus balandžiukus.
Šalia balandės vis sukasi ir jos antroji pusė. Abu paukščiai pasikeisdami rūpinasi savo dar neapsiplunksnavusiais vaikais.
Po kiemą iškilmingai vaikšto rudos spalvos katinas.
Šeimininkai jį pristato kaip buvusį emigrantą. Su savo šeimininkais jis ilgus metus gyveno Anglijoje, turėjo anglišką vardą Honey (liet. – Medutis). Šeimininkams persikėlus gyventi į Lietuvą, grįžo su jais. Dabar katino vardas Rudis, jis tikras kiemo atamanas ir papuošalas.
Skužinskų namus saugo Rytų Europos aviganis Lordas. Aptvare jis būna tik tuomet, kai užsuka svečiai – kad turi į jį eiti, šuo žino neraginamas. O kitu metu jis prižiūri tvarką kieme. Šeimininkai sako, kad kai aptvertame kieme vaikšto toks šuo, ir vagių nebaisu.
Tėvams „pritrūko socialinių įgūdžių“
Po kiemą kleketuodamas vaikšto gandriukas. Jį neseniai iš netoliese esančio gandralizdžio išmetė tris vaikus auginę gandrai. Galbūt jie suvokė, kaip gamtoje būna, kad visų vaikų nepajėgs užauginti. O gal ir pats gandriukas netyčia iš lizdo iškrito.
„Mūsų globotinio tėvai kaip ir žmonės – greičiausiai stokoja socialinių įgūdžių“, – apie gandrus kalba Vilija.
Apie šalia lizdo vaikštantį paukštį Vilijai pasakė netoli gyvenanti buvusi bendraklasė Onutė, sodybos „Prie įgriuvėlės“ savininkė. Vilija apie paukštį užsiminė sutuoktiniui, šis iš karto nutarė nelaimėlį priglausti.
Kieme laikomas gandriukas turi Marabu vardą – taip šiuos į šiltuosius kraštus žiemą išskrendančius gandrus vadina afrikiečiai. Gandriukas neatsiliepia šaukiamas vardu, tačiau vos išvydęs į kiemą atėjusius globėjus iš karto sureaguoja ir prie jų atžingsniuoja. Galbūt supranta, kad iš jų gaus visokių gėrybių.
Šeimininkai savo augintinį lepina įvairiausiais skanėstais – vištiena, dešryte, įvairiomis mėsos odelėmis, žuvytėmis.
„Nesuprantu, kaip tie gandriukai aukštai šitokį karštį lizde iškenčia. Mūsų globotinis visą dieną praleidžia prie talpyklos su vandeniu“, – sako Vilija.
Gandriukas, vos pamatęs, kad moteris kažką atnešė, pasileidžia jai iš paskos. Vėliau įsitaiso savo pamėgtoje vietoje kieme, kur leidžia ir naktis.
Moteris svarsto, kas bus, jei gandriukas nepradės skraidyti ir su gentainiais neišskris į šiltuosius kraštus.
Girdėjo, kad gandrai nesutaria su naminiais paukščiais, todėl tikisi, kad vis tik Marabu patrauks su savo gentainiais. O kad tai įvyktų, ji vis sutuoktinio raginama paukščio nepermylėti ir neperšerti, kad jis nenusipenėtų.
Beje, sodybos šeimininkai pastebėjo, kad paukštis vis derinasi prie baltosios vištos – sako, gal ši jam primena tėvus.
„Įvaikino“ viščiukus
Gandras – didžiausias, bet ne vienintelis po kiemą išdidžiai vaikštantis paukštis. Štai dvi kuoduotos šilkės vedžiojasi po viščiuką. Šeimininkė sako, kad vištos gal du mėnesius tupėjo ant kiaušinių. Nieko taip ir neišperėjo. Kad nuviliotų nuo gūžtos, žmonės nupirko joms po viščiuką ir prijaukino. Dabar vištos išdidžiai vedžioja „įsivaikintus“ viščiukus.
Artimiausiu metu šeimininkai tą patį žada padaryti ir su žąsimi. Senųjų Lietuvos vištinių žąsų veislės patelė jau du mėnesius tupint kiaušinių. Todėl, ko gero, teks jai pirkti žąsiuką…
Kiemo puošmena yra gaidys šiurpis bei ilgakojės vištos – anglų peštukinių veislės.
Anksčiau kirkiliečiai laikė ir kalakutų, bet šie pradėjo labai peštis su žąsimis, tad jų teko atsisakyti. Dar pora laiko per 20 triušiukų. Sako auginantys juos savo malonumui, nes pjauti numylėtą gyvūną gaila, nebent kas nors norėtų nusipirkti.
„Įsivaikintų“ ir dramblį
Vilija sako, kad Jonas – didelis gamtos mylėtojas. Jei kas išmestų dramblį, greičiausiai „įsivaikintų“ ir jį.
Praėjusiais metais prie elektros stulpo rado varną sužalotu sparnu. Ji negalėjo paskristi. Paukštį parsinešė į namus, globojo, augino. Tiesa, ne visi naminiai paukščiai laukinį priėmė – kai kurie puolė kaip svetimą.
Varna lesdavo viską, ką mėgdavo ir vištos. Vėliau juodoji buvo paleista į laisvę ir kažkur dingo. Šeimininkai tikisi, kad ji kažkur dar gyvena.
Dar vienas namuose laikomas augintinis – Malagos tarakonas. Du iš šių augintinių jau krito nuo senatvės, vienas dar gyvena ir gąsdina šeimininko svečius.
Vyras rodo šeimos auginamas Kamerūno avis – Kaco, Miją, Dorą ir vieną bevardę. Pastarąją, jauniklę, jei pasiseks, už ko nors „ištekins“.
Vienas šeimos Kamerūno veislės aviukas, sako, iškeliavo net į Biržuose esančią „Šiaurinę rančą“. Kada nors jie žada savo buvusį augintinį aplankyti.
Kirkilietis svajoja prie visos šios gražios kompanijos įsigyti ir asiliuką. Tikisi, kad jį kas nors padovanos.
Grįžo, kur šaknys
Kirkilai yra Vilijos tėviškė. Jos gimtojoje sodyboje, netoli apžvalgos bokšto, gyvena sesuo. Ji garsėja kaip medetkų lauko savininkė.
Jonas kilęs iš Šilutės rajono, Vilkyškių.
Pora ilgą laiką gyveno ir dirbo Kaune. 2001 metais išvyko gyventi ir uždarbiauti į Angliją. Tačiau sulaukus pensijos 2019 metais nutarė sugrįžti ten, kur jų šaknys.
Į Kauną su 14 metų anūku grįžo gyventi ir poros dukra. O sūnus pasirinko gyvenimą Airijoje.
Kirkiluose Skužinskai įsigijo nedidukę sodybą ir ją suremontavo. Dabar namai ir visa aplinka liudija šeimininkų meilę darbui ir tvarkai.
Tiesa, žmonės sako, kad gyvenimas regioninio parko teritorijoje labai apsunkina ir įpareigoja. Mat ne visuomet žinai, ką galima daryti, o ko ne, jei nori ką nors statyti, taisyti. Tačiau tai regioninio parko gyventojų kasdienybė, su kuria tenka taikytis.
Vilija ir Jonas Skužinskai iki pensijos nieko bendro su ūkiu neturėjo. Jonas visą gyvenimą dirbo vairuotoju, Vilija – aukštuosius mokslus baigusi buhalterė.
Kaime sodyboje įsikūrę ir čia gyvenimą puoselėjantys žmonės sako, kad jų namuose esantys gyvūnai yra tiesiog būdas nenumirti iš nuobodulio. Jie tiesiog nemoka gyventi nedirbdami.
Galima būtų pridurti, kad nemoka gyventi ir nemylėdami bei neglobodami.
