Nuvilnijo per Lietuvą Valstybės dienos renginiai, visuose pasaulio kampeliuose nuskambėjo Tautiška giesmė. Galima daug kalbėti apie šios dienos istoriją, apie rajone vykusius renginius ir suėjimus, tačiau labiausiai išgryninta šios dienos prasmė, esmė ir mūsų pareiga buvo išsakyta Biržų parapijos klebono Jono Morkvėno pamoksle, nuskambėjusiame Šv. Mišiose Anglių kalne Biržų girioje, minint sukilimo vado Zigmanto Sierakausko 200-ąsias gimimo metines.
Šioje sakralioje vietoje, kur ilsisi bevardžiai 1863 metų sukilėliai, kur paminklas mena pokario laisvės kovotojų priesaikos žodžius, kunigas J. Morkvėnas kalbėjo apie svarbiausius žmogui dalykus – ištikimybę, tikėjimą, sąžinę ir meilę.
„Čia prieš daugiau kaip pusantro šimto metų rinkosi vyrai, pasiryžę ginti savo Tėvynę. Čia skambėjo priesaikos, čia degė laisvės troškimas, čia gimė pasiryžimas aukoti savo gyvybę dėl to, kas brangiausia – dėl Dievo, dėl Tėvynės ir dėl žmogaus orumo… Nes krikščionis žino, kad istorija nėra tik žmonių darbų pasakojimas – istorijoje veikia ir Dievas. <…> Juk valstybė negali išlikti vien dėl įstatymų ar kariuomenės. Ji gyvuoja tol, kol jos žmonės lieka ištikimi. Ištikimi tiesai. Ištikimi savo sąžinei. Ištikimi savo istorijai. Ir pirmiausia – ištikimi Dievui. <…> Vienas tokių žmonių buvo Zigmantas Sierakauskas. Jis buvo talentingas karininkas, išsilavinęs žmogus, galėjęs siekti garbingos karjeros Rusijos imperijoje. Tačiau pasirinko tarnauti ne savo patogumui, bet pavergtos Tėvynės laisvei. Tai buvo pasirinkimas, pareikalavęs didžiausios aukos. Šiandien, stovėdami šioje vietoje, galime savęs paklausti: kas yra mūsų ištikimybė Lietuvai? Ar ji apsiriboja tik vėliavos iškėlimu ir himno giedojimu kartą per metus? Ar ji reiškiasi kasdieniu sąžiningumu, pagarba kitam žmogui, atsakomybe už savo šeimą, bendruomenę ir valstybę? <…> Kryžius ir trispalvė mūsų istorijoje dažnai stovėjo greta vienas kito. Todėl šiandien būtų klaida manyti, kad valstybę galima kurti vien ekonomika ar technologijomis.
Valstybės ateitį lemia žmogaus širdis. Jeigu širdyje nebelieka tiesos, nelieka ir teisingumo. Jeigu nelieka sąžinės, silpsta valstybė. Jeigu nelieka meilės Tėvynei, laisvė pamažu tampa tik patogumu. Štai kodėl šiandien Dievas per pranašą Ozėją kalba apie ištikimybę. Ištikimybė yra stipresnė už baimę. Ji stipresnė už prievartą. Ji stipresnė net už mirtį. Tai liudija mūsų tautos istorija. Sukilėliai, knygnešiai, tremtiniai, partizanai – jie galėjo būti palaužti fiziškai, bet jų dvasia liko laisva. Šiandien mūsų užduotis kitokia. Mūsų niekas neverčia atsisakyti savo kalbos ar tikėjimo. Tačiau yra kitų pavojų – abejingumas, susiskaldymas, vartotojiškumas, istorijos užmarštis. Todėl šiandien turime klausti ne tik, ką Lietuva gali duoti man, bet ir ką aš galiu duoti Lietuvai. Ar mano vaikai mato, kad myliu savo kraštą? Ar jie girdi šeimoje maldą už Tėvynę? Ar mokau juos gerbti Lietuvos istoriją? Ar savo darbu prisidedu prie bendrojo gėrio? Mylėti Tėvynę – tai mylėti žmones, kurie gyvena šalia mūsų. Tai rūpintis silpniausiais. Tai saugoti tiesą. Tai kurti vienybę“, – sakė kunigas J. Morkvėnas, kviesdamas melstis.
„O mes stovėsim ir nedrebėsim, kol priešų nugalėsim“, – į širdį sminganti lietuvių karinė daina pakilo iš Hilarijos Čeponytės lūpų ir ištirpo medžių viršūnėse, tarsi laukdama, kad jai atitars sukilėlių, savanorių ir partizanų vėlės. Į vienį suėjusios pamokslo mintys ir dainos dvasia buvo svarbiausia, stipriausia ir tikriausia šventės emocija.
Apie 1863-1864 m. sukilimo mūšius Biržų girioje, Z. Sierakausko asmenybę, jo žmonos Apolonijos Dalevskytės–Sierakauskienės likimą pasakojo Lietuvos istorijos instituto mokslininkė dr. Olga Mastianica.
Popietę „Sėlos“ muziejuje vyko susitikimas ir pokalbis su Bukių šeima, pilies kieme koncertavo Biržų atlikėjai bei legendiniai bardai Olegas Ditkovskis ir Saulius Bareikis su kompozitoriumi Audriumi Balsiu. Smagu, kad Tautišką giesmę pilies kieme giedojo tikrai didelis biržiečių būrys, dangus renginių metu buvo sustabdęs lietų, žmonės mėgavosi gražiu vakaru.
