Praėjusį šeštadienį, birželio 10-ąją, Pabiržėje paminėtas mokyklos įkūrimo šimtmetis.
Prisiminę istoriją meldėsi, kad žemiškasis mokslas nepamintų dieviškojo
Šventė pradėta netradicine istorine pamoka-žygiu „Mokyklos beieškant“ ir pamaldomis už mokyklos bendruomenę Pabiržės Šv. Trejybės bažnyčioje.
Iš visų Lietuvos kampelių į Pabiržę sugužėję mokiniai buvo nusiteikę šventiškai. Dairydamiesi po miestelį, jie džiaugėsi kiekvienu Pabiržės kampeliu, gėrėjosi sutvarkytomis poilsio vietomis, dalijosi prisiminimais ir šventinės dienos lūkesčiais. Gerokai anksčiau baigusieji mokslus akimis ieškojo tų pastatų, kurių duris jie varstė jaunystėje – mokyklos būta įvairiose vietose.
Šeštadienį buvo švenčiamas šimtmetis lietuviškos mokyklos, kuri Pabiržėje pradėjo veikti 1923 metais. Kaip liudija istoriniai šaltiniai, tuomet buvo įsteigta lietuviška keturių skyrių pradinė mokykla, kuri vėliau išaugo iki vidurinės.
Kuomet įkurta pati pirmoji prie parapijos veikusi mokslo įstaiga, tiksliai nežinoma. Raštai liudija, jog 1782 metais jau būta parapinės mokyklos, kurioje skaityti ir rašyti mokėsi „12 kilmingųjų, 14 prastų ir dvi mažos mergaitės“. Vaikus tuomet mokė Tadeušas Bienerovičius. Jis „buvo mokyme patyręs, išsiauklėjęs, malonus ir negeriantis“.
Progimnazija buvusi įkurta 1944 metais, 1948 m. ji performuota į septynmetę. Kadangi mokinių daugėjo, 1950-aisiais Pabiržėje buvo atidaryta vidurinė mokykla, o 1953-54 metais ji išleido pirmąją abiturientų laidą.
Apmąstydami praeitį, šventės dalyviai apgailestavo, kad nuo 2008 metų, kai Pabiržės vidurinė mokykla buvo reorganizuota į pagrindinę, vyksta atvirkštinis procesas. 2020-aisiais mokykla prijungta prie Biržų „Atžalyno“ pagrindinės ir tapo šios mokslo įstaigos skyriumi. Kas bus ateityje, nežinia. Šventės dalyviai linkėjo, kad jų mylimoji mokykla vėl augtų ir taptų savarankiška.
Susirinkusius į Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčią paminėti savosios alma mater, sveikino ir Dievo žodžiu stiprino bažnyčios klebonas, kunigas Kostas Balsys. Jis sakė, jog mokykla yra gyvenimo pamatas, ir kvietė nulenkti galvas prieš visus tuos, kurie mokslo šventovę kūrė, palaikė, stengėsi, kad „mokiniai taptų gerais lietuviais, tikrais šalies patriotais“.
Priminęs mūsų tautos nueitą sudėtingų išbandymų kupiną kelią, dvasininkas kvietė visus atidaryti širdžių duris Kristui. Kunigas pastebėjo, jog mokyklos seniau buvo kuriamos prie bažnyčių, kuriose žmonėms formuotos dvasinės, moralinės vertybės. „Jei žmogaus širdyje nėra Dievo, nėra nieko. Žinios yra labai reikalingos, bet svarbiausia – moralė“, – kalbėjo dvasininkas, kviesdamas melstis, kad žemiškasis mokslas nepamintų dieviškojo.
Šimtametei mokyklai linkėjo antro šimtmečio
Stoviniuodami bažnyčios kieme, eidami į mokyklą, buvę auklėtiniai atviravosi apie jiems labiausiai įstrigusias jaunystės akimirkas. Ne vienam atmintin likęs mokyklos šulinys, prie kurio skubėdavo ištroškę atsigaivinti. Dažnas minėjo vieno mokyklos pastato laiptus ir turėklus. „Viskas atrodo kaip vakar, niekas nepasikeitę“, – šnabždėjosi kiti. Dalis mokinių džiaugėsi dažnai susitinkantys, su draugais pasidalijantys žiniomis apie gyvenimo įvykius, pasipasakojantys apie vaikus ir anūkus. Kai kas teigė nebuvę nė viename susitikime ir akimis įdėmiai ieškojo savo klasės ar nors tos pačios laidos abiturientų. Mokykloje net prieš kelis dešimtmečius mokslus baigę auklėtiniai rodė jiems brangias vietas, kur mokėsi, kur šoko, kur pirko bandeles…
Susirinkusiuosius pirmasis daina pasveikino Pabiržės folkloro ansamblis „Žemyna“, vėliau pakvietęs kartu padainuoti kraštiečio poeto Pauliaus Drevinio parašytą ir daina tapusį eilėraštį apie Pabiržės krašto laukus, kalnelius, vieškelius, Tatulos vingius ir dangų, nusėtą auksinėmis žvaigždėmis.
Dainele minėjimo dalyvius pasveikino ir Pabiržės mokyklos mažiausieji – pradinukai. Dainelėse svarstyta, kas nutiktų, jei laikas sugrįžtų, jei laikrodžiai sustotų, o senelis ar tėtis būtų vaikas ir kartu lankytų trečią klasę…Pradinukai palydėti audringais plojimais.
Netrukus mokyklos istorijos detales, dirbusius vadovus ir mokytojus priminė mokyklos istorikas Vidas Maldutis. Jis pastebėjo, jog skaudu, bet nuo šių mokslo metų pradžios mokslo įstaiga tampa tik Biržų rajono „Atžalyno” pagrindinės mokyklos Pabiržės pagrindinio ugdymo skyriumi. Optimistiškiau nuteikti bandė „Atžalyno“ (ir kartu Pabiržės) mokyklos direktorius Vaidotas Butkevičius, kuris daugiau akcentavo žodžius „pagrindinio ugdymo“. Jei tik Pabiržėje pagausėtų moksleivių, padėtis galėtų keistis. Tokie žodžiai sutikti ovacijomis.
Seimo narys Valdemaras Valkiūnas, pasidžiaugęs iš Pabiržės į pasaulį išėjusiais puikiais žmonėmis, su šypsena gyventojus ragino keisti situaciją – rūpintis, kad jaunimo pagausėtų.
Biržų rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistas Marijonas Nemanis taip pat ragino bendruomenės žmones daryti viską, kad jaunimas nepaliktų miestelio, o mokykla gyvuotų ir kitą šimtmetį.
Pabiržės seniūnė Vita Zurbaitė paskaičiavo, jog prieš dvidešimt metų Pabiržėje gyveno 2190 žmonių, dabar belikę tik 1440. Nors ateities mokykla, pasak seniūnės, nebebus tokia kaip dabar, bet svarbu, kad ji išliktų ir skleistų šviesą. Seniūnijos vadovė dėkojo kaimo bendruomenės pirmininkei Jurgai Fergizienei ir seniūnaičiui Gražvydui Venckui už rūpestį žmonėmis, už kuriamą grožį.
„Ši mokykla – mano pirmoji meilė. Tai pirmoji mokykla, kurioje pradėjau savo vadybinį darbą“, – simpatijų Pabiržei neslėpė buvęs jos direktorius Dainius Korsakas. Jis atviravo, jog Pabiržės mokykloje pažinęs patį nuoširdžiausią kolektyvą, o mokiniai niekada nedarę gėdos. Šimtametei mokyklai jis dovanojo simbolinį gyvybės ratą, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos.
II laidos auklėtinis, aštuoniasdešimtmetį perkopęs Antanas Janilionis dėkojo už surengtą susitikimą, apgailestavo, kad iš jo laidos belikę tik kelios moterys ir jis, vienintelis vyras. Prisiminė ir savo kartos draugų sunkias patirtis karo bei pokario metais patirtas baimes, skaudžius išgyvenimus, susijusius su draugų tremtimis.
Dvidešimt pirmosios laidos atstovas, dabar Klaipėdoje gyvenantis istorikas Jonas Genys Pabiržės mokyklą vadino puikia vieta. Prieš 49 metus joje baigęs mokslus J. Genys sakė galintis didžiuotis, kad nė vienas klasės draugas nenuėjo šunkeliais. „Jei čia renkamės, tai mokykla yra patraukli. Tokia ji ir turi būti – skleisti savo žmones plačiai ir jais didžiuotis“, – teigė J. Genys.
Po pasibuvimo mokykloje šventės dalyviai, lydimi muzikos melodijų, ant mokyklos sienos atidengė atminimo lentą ir kieme pasodino šimtmečio ąžuoliuką.
