Vienam didžiausių XX a. Lietuvos dvasinių autoritetų, Lietuvos atgimimo dvasios tėvu laikomam kardinolui Vincentui Sladkevičiui šiais metais būtų sukakę 105 metai.
Vyskupas Vincentas Sladkevičius 23 tremties metus praleido Nemunėlio Radviliškyje bei Pabiržėje tarnaudamas Dievui ir žmonėms. Jo buvimą šalia mena ne vienas vyresnio amžiaus žmogus.
Praėjusį penktadienį Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešojoje bibliotekoje pristatyta Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarės Irenos Andrukaitienės ir Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos vyresniojo bibliotekininko, kraštotyrininko Evaldo Timuko knyga „Moralinio autoriteto galia“. Gaila, tačiau E. Timukas dėl ligos renginyje dalyvauti negalėjo.
Minėti autoriai 2020 metais sudarė ir išleido atsiminimų apie V. Sladkevičių knygą „Savas tarp savų“. Naujoji knyga yra tarsi pasakojimų tęsinys, tačiau gerokai platesniame laiko ir geografiniame kontekste. Knygoje taip pat publikuojamas I. Andrukaitienės straipsnis „Moralinio autoriteto misija“, kuriame, remiantis sovietinių institucijų bei represinių organų dokumentais, atskleidžiama, kaip dvasininkas sovietinės valdžios buvo žeminamas, ignoruojamas, stumiamas į visuomenės užribį.
Rašoma apie tai, kaip V. Sladkevičius nenukrypstamai ėjo dvasinės tarnystės keliu, išlaikė tvirtą moralinę ir nekomformistinę laikyseną tiek sovietinės priespaudos akivaizdoje, tiek sudėtingų istorijos virsmų eigoje.
Tokia pozicija pelnė žmonių pagarbą ir autoritetą, tapo moraliniu orientyru didelei visuomenės daliai.
Straipsnyje kalbama ir apie naujosios Lietuvos istorijos laikus – Persitvarkymo Sąjūdžio ir pirmuosius nepriklausomos Lietuvos gyvenimo metus.
Aukščiausiam Lietuvoje Bažnyčios hierarchui šis metas ne tik atvėrė tarptautinę viešąją erdvę, bet ir iškėlė naujus uždavinius, atsakomybes bei įsipareigojimus.
Apie šiuos dalykus knygos pristatyme kalbėjo signatarė I. Andrukaitienė. Ji pabrėžė, kad visuose žmonių pasakojimuose kunigas, vyskupas ir kardinolas V. Sladkevičius iškyla kaip jautri, šilta ir kukli asmenybė.
Kartu jis nepalenkiamas savo moraliniuose ir religiniuose įsitikinimuose, tikėjimo ir tikinčiųjų gynimo reikaluose. Anot I. Andrukaitienės, V. Sladkevičių galima vadinti vienu pirmųjų dar neatkurtos valstybės ambasadoriumi užsienyje. Jis 1988 metais paskirtas kardinolu pirmajame pamoksle Romoje sakė: „Atvykau iš tolimo krašto, mano mylimos Lietuvos. Tai maža tauta. Ji neturi laisvės. Ji eina kryžiaus keliu. Bet ji yra gyva“. Tokie žodžiai išsyk sulaukė spaudos dėmesio, kardinolas davė interviu, kuriame pasakojo apie bažnyčios ir tikinčiųjų padėtį okupuotoje šalyje.
Tai skleidė Lietuvos laisvės bylos žinią per pasaulį.
Signatarė pasakojo ir apie kardinolo dėmesį atkurtos Lietuvos valstybės gyvenimui, jo pastangas vienyti skirtingų politinių pažiūrų žmones bendram tikslui.
Biržų rajono savivaldybės garbės piliečio vardo suteikimo komisija pritarė siūlymui garbės piliečio vardą suteikti kardinolui Vincentui Sladkevičiui. Dabar žodį turės tarti Savivaldybės taryba.
„Jūsų asmenyje su meile sveikinu ir laiminu Lietuvos Bažnyčią ir visą lietuvių tautą. Lietuvos Bažnyčią ir lietuvių tautą pavedu Švč. Mergelei Marijai, kurią lietuviai taip myli ir šaukiasi gražiu Gailestingumo Motinos vardu.
Šiais Marijos metais lietuvių vyskupo paskyrimas Romos Katalikų Bažnyčios kardinolu yra Marijos dovana jūsų tautai. Būkite už ją dėkingi ir mokėkite būti jos verti. Švč. Mergelė Marija teišprašo jums iš savo Sūnaus Jo malonių ir palaimos gausybę“.
Tai popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai, pasakyti 1988 metais skiriant Vincentą Sladkevičių kardinolu.
„Non sum dignus“ (liet. „Nesu vertas“), – nuolankiai atsakė kardinolas V. Sladkevičius, savo tarnystei pasirinkęs „Padaryk mane gerumo ženklu“ šūkį.
