Krikštu įsijungiau į Katalikų Bažnyčią ir tai yra mano Kelio bendrija. Šventa, apaštalinė, visuotinė (katalikų) nusidėjėlių bendrija, gyva tiek, kiek išlieka atvira Viešpaties Gailestingumui.
Per visą Bažnyčios istoriją būta jos narių, kurie darė kraupius dalykus. Būta laikotarpių, kai atrodė, kad Bažnyčia save sunaikino ir iš jos misijos teliko krūva pelenų. Iš popiežių nuodėmių galėjo mokytis velniai, vyskupai ištvirkavo, darė verslą iš savo vyskupijos. Kiekvieno Bažnyčios nario nuopuoliai palieka žaizdas Bažnyčioje, tačiau nė vienas Bažnyčios narys negali užnuodyti ar sunaikinti visą Dievo įsteigtą Kelio bendriją.
Sunkiausios krizės tapdavo dovana Bažnyčiai. Sunkiausi laikotarpiai dovanodavo ryškiausius šventuosius. Pats Bažnyčios steigėjas yra pažadėjęs Petrui, kad jokie pragaro vartai Bažnyčios neįveiks.
Būta laikotarpių, kai atrodė, kad Bažnyčia save sunaikino ir iš jos misijos teliko krūva pelenų. Iš popiežių nuodėmių galėjo mokytis velniai, vyskupai ištvirkavo, darė verslą iš savo vyskupijos.
Didžiausi išbandymai Bažnyčiai, kaip ir kiekvienam krikščioniui, kyla ne iš išorės, bet iš vidaus. Tik mes patys turime galią save sugriauti. Nors Geroji Naujiena ta, kad Dievui priklauso Bažnyčios akcijos paketo lemiama dalis ir nėra tokių griuvėsių, kurių Jis nesugeba atstatyti.
Labai suprantu tuos, kurie šiandien nusivylę, pikti, net įtūžę ir sako, kad jiems sunku dalyvauti net Eucharistijos šventime, nes nebepasitiki nė vienu kunigu. Suprantu tuos, kurie sako, kad daugiau neleis vaikų ruoštis jokiems sakramentams, dalyvauti krikščioniškose stovyklose ir panašiai.
Esu vienas tų, kurie iki šiol gydosi santykių su institucine Bažnyčia traumą. Nesvarbu, kad buvau jau penktame dešimtmetyje, ir tai nėra niekaip susiję su seksualine prievarta. Tačiau ta velniava, melas, psichologinis smurtas, o prisidengiant savo dvasine galia, smogė ne tik man, bet ir mano šeimai, bičiuliams. Iki šiol nesugebu atleisti konkrečiam dvasininkui ir man sunku su pasitikėjimu priimti institucinę Bažnyčią Lietuvoje.
Taip pat ir būdamas Seimo nariu jaučiausi svetimkūnis atsakingiems už Bažnyčią, kaip instituciją, nes nemaniau, kad teisinga, priimant politinius sprendimus, orientuotis ne į autentišką Bažnyčios mokymą, bet į institucinius interesus. Buvo daug klausimų, kuriuos derėjo diskutuoti, siekiant bendrojo gėrio, tačiau sinodiškumas (bent kol kas) yra aprašinėjamas, bet ne juo gyvenama.
Esu vienas tų, kurie iki šiol gydosi santykių su institucine Bažnyčia traumą.
Kita vertus, mane gydo ir gaivina tai, kad pažįstu ne vieną kunigą, kuris yra tikra dvasinė atrama ir Evangelijos liudytojas.
Mane gydo suvokimas, kad galių strategijos suvilioti ir aukštas pareigas užimantys dvasininkai nėra Bažnyčios savininkai, bet tokie patys nuodėmės ligoniai, kaip ir aš, tik juos pačius klaidina vilkimi chalatai.
Labiausiai mane gydo, kad ne kuris nors hierarchas ar dvasininkas, bet Jėzus mirė už mane ant Kryžiaus ir Jį sekti turiu, o ne su jais santykius aiškintis.
Puikiai žinau, kad išganytas galiu būti tikrai ne už savo nuopelnus, kurie ištirpsta ydų, klaidų ir baimių marmale, bet tik kaip pamesta menkutė drachma, kurios nenustojama ieškoti.
Tai, ką rašau, tikrai nereiškia abejingumo aukoms, jau žinomoms ir kenčiančioms savo neišsakyto skausmo kalėjimuose. Tai nereiškia, kad neturime piktintis tuo, kaip reaguojama į kraupius, dešimtmečius besitęsusius nusikaltimus. Tačiau yra toks posakis: absurdiška nušalti ausis, vien todėl, kad viską norinti kontroliuoti močiutė liepė užsidėti kepurę. Ar tikrai verta nustoti plautis rankas ir valytis dantis, nes taip daro Putinas ar kuris nors kitas nusikaltėlis?
Noriu dar kartą priminti tėvo Stanislovo žodžius vienam naujatikiui, kuris sakė, kad nori būti katalikas, tačiau jam nepriimtina, kad visi katalikai veidmainiai. „Tad būk pirmas neveidmainis katalikas.“ Nepriimtina, kaip elgiasi kiti mano Kelio bendrijos nariai? Prašykime Viešpaties, kad suteiktų mums jėgų tapti artimo meilės liudytojais.
Tačiau yra toks posakis: absurdiška nušalti ausis, vien todėl, kad viską norinti kontroliuoti močiutė liepė užsidėti kepurę. Ar tikrai verta nustoti plautis rankas ir valytis dantis, nes taip daro Putinas ar kuris nors kitas nusikaltėlis?
Krizės laikotarpiai yra gera galimybė permąstyti mūsų santykį su Dievu, su Bažnyčia ir jos mokymu. Paklauskime savęs: ar elgiuosi, kaip Bažnyčios narys, ar kaip Bažnyčios gerbėjas? Per krizę dažnai gerbėjai pasitraukia, tačiau, kai esi audros apdaužyto laivo keleivis, turi prisidėti pagal savo galimybes, kad laivas nepaskęstų. Tai svarbu ne dėl kapitono ir jo komandos, ne dėl įvaizdžio, bet dėl to, kad laive plaukia daugybė žmonių, kurie gelbėjasi nuo audrų.
Tikrai nenoriu pasakyti, kad žinau, kaip reaguoti į tokias kraupias situacijas. Tuo labiau kad, deja, tai nėra žaibas iš giedro dangaus. Labiausiai trikdo ilgas laikotarpis, kai buvo atliekamos nusikalstamos veikos. Tačiau man asmeniškai daug nuosėdų yra likę ir po „karstų perpardavinėjimo“, ir po kitų skandalų. Tikrai nemanau, kad žaizdų prisikaupė tik Vilniaus arkivyskupijoje. Gera proga pažvelgti į dvasininkus ne kaip į neklystančius direktyvų dalintojus, bet kaip į trapius žmones, kuriems labai reikia maldos ir pagalbos – sąžiningos reakcijos į tas situacijas, kai jie gundomi „surupūžėti.“
Pabandykime kartu ištarti šią maldą, kuri priskiriama tam Dievo Neturtėliui, kurio metus esame popiežiaus paraginti švęsti:
Viešpatie, padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu
ir leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta;
santaiką, kur vyrauja barniai;
vienybę, kur yra skilimas;
tikėjimą, kur kankina abejonės;
tiesą, kur viešpatauja klaida;
viltį, kur braunasi nusiminimas;
džiaugsmą, kur slegia liūdesys;
šviesą, kur užgulusios tamsybės.
Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau
kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas;
kitus suprasti, o ne pats būti suprastas;
kitus mylėti, o ne pats būti mylimas,
nes kas duoda – gauna,
kas atleidžia, tam atleidžiama,
kas miršta, tas gimsta amžinai gyventi.
Amen.
