Liepos 31 dieną, kai prasidėjo Biržų miesto šventė, sukako šimtas metų, kaip į amžinybę išėjo Jokūbas Šernas. Biržų krašto žmogus, kurio parašas 1918 metų vasario 16 dienos dokumente liudija, kad „Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąją tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje….“. Daug dirbęs, kad ilgai brandinta idėja atkurti Lietuvos valstybę materializuotųsi, jis mirė pirmasis iš Nepriklausomybės aktą pasirašiusiųjų 20-ies signatarų. Jo mirties šimtmečio paminėjimas (nors kelias sakiniais oficialioje šventės dalyje) netilpo į Biržų miesto šventės renginių programą.
Teisininkas, žurnalistas Jokūbas Šernas gimė 1888 m. birželio 14 dieną Nemunėlio Radviliškio valsčiaus Jasiškių kaime, evangelikų reformatų šeimoje. Baigęs Nemunėlio Radviliškio pradžios mokyklą, įstojo į Slucko (Baltarusija) gimnaziją, iš kurios pašalintas už dalyvavimą revoliuciniame judėjime. 1910 metais baigė privačią Tartu gimnaziją, įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą ir 1914 metais gavo teisininko diplomą.
1914 metais grįžęs į Vilnių, redagavo „Lietuvos žinias“, dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti, buvo jos Centro komiteto reikalų vedėju. Šios draugijos veikla Vilniaus krašte nepasibaigė su karo pabaiga. Ji tapo viena svarbiausių organizacinių lietuvybės palaikymo struktūrų Vilniaus krašte itin sudėtingomis geopolitinėmis sąlygomis tarpukariu, svarbia viso kultūrinio darbo materialine baze. Draugija išlaikė ne tik lietuvius našlaičius ir senelius, bet rėmė ir neturtingą besimokantį jaunimą Vilniuje, suteikdama galimybę apsigyventi prieglaudose ir bendrabučiuose.
J. Šernas 1915-1918 metais dėstė istoriją Vilniaus „Ryto“ lietuvių gimnazijoje. Aktyvus kraštietis buvo vienas iš Lietuvių konferencijos Vilniuje organizatorių, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, jos generalinis sekretorius. 1918 m. vasario 16-ąją kartu su kitais devyniolika Tarybos narių pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Tą pačią dieną vietoje anksčiau atsistatydinusio Tarybos prezidiumo sudarius naują, J. Šernas tapo Tarybos prezidiumo sekretoriumi.
Dirbo įvairiose Tarybos nuolatinėse ir laikinosiose komisijose: Valstybės ūkio, Teismų santvarkos įstatymui rengti, Kultūros paminklų saugojimo, Milicijai organizuoti, Antrajai valstybės konferencijai sušaukti.
1919 metų balandžio-spalio mėn. dirbusiame Mykolo Sleževičiaus ministrų kabinete J. Šernas buvo ministru „be portfelio“. Signataras nuolat ragino valstybiniu lygmeniu politinėmis priemonėmis siekti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Klaipėdos krašto atgavimas – didele dalimi jo, kaip politiko, nuopelnas.
1925 metais J. Šernas organizavo savivaldybių departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, tapo pirmuoju jo direktoriumi, leido ir redagavo žurnalą „Savivaldybė“. Buvo Prekybos ir pramonės banko direktoriumi, aktyviai dalyvavo evangelikų reformatų bendruomenės veikloje. Pažymėtina, kad J. Šernas buvo vienintelis evangelikas reformatas tarp 20 Nepriklausomybės akto signatarų.
1926 m. liepos 31 dieną Jokūbas Šernas mirė Kaune nuo skrandžio vėžio, palaidotas Nemunėlio Radviliškio kapinėse.
Signataro šeimos keliai
Sudėtingai ir įdomiai susiklostė J. Šerno šeimos gyvenimas. Pirmąją žmoną Kleofą (kai kur minima kaip Kleopatra) Brijūnaitę J. Šernas vedė dar Didžiojo karo metais. Kada su ja išsiskyrė, nėra tiksliai žinoma. 1917 metais Šernams gimė dukra Irena Danutė, kurią po tėvų skyrybų augino dėdė Adomas Šernas su žmona Zuzana, nes Kleofa išvyko į JAV pas savo motiną. Vėliau į Ameriką išvyko ir dukra. Irena Danutė mirė JAV 1998 metais.
Išsiskyręs su pirmąja žmona, signataras ieškojo laimės su kita moterimi – vedė Verą Fainbergaitę. Sutuokė juos brolis-evangelikų reformatų kunigas Adomas Šernas. 1925 m. liepos 30 dieną porai gimė sūnus Jokūbas Bernardas, vėliau tapęs žymiu kino aktoriumi – Jacques (Jack) Šernas (Sernas).
Kaip pasakojo amžininkai, Vera skaudžiai išgyveno ankstyvą vyro netektį. Sielvarto prislėgta našlė net atsisakė važiuoti automobiliu į kapines – savo vyrą į paskutinę kelionę iš Biržų geležinkelio stoties iki pat Nemunėlio Radviliškio kapinių (apie 30 kilometrų) ji lydėjo pėsčiomis paskui arklio traukiamą vežimą su karstu.
Signataro Jokūbo Šerno bei jo brolio kunigo ir literato Adomo Šerno veiklą Lietuvos labui tęsia jų giminaitis Tomas Šernas – vienintelis likęs gyvas Medininkų tragedijos liudininkas, nukentėjęs 1991 metų liepos 31 dieną, sovietų milicijos specialiojo būrio OMON smogikams užpuolus Lietuvos valstybės sieną saugančius pareigūnus. Praradęs sveikatą, bet likęs tvirtas savo dvasia, T. Šernas pasirinko dvasininko kelią.
