Nors metai negailestingai tolina pirmosios Lietuvos respublikos laikus, paskutiniai ją menantys žmonės iškeliauja į amžinybę, tačiau ir dabarties pokalbiuose vis dar dažnai skamba frazės „prie Smetonos“, „Smetonos laikais“. Tai liudija, koks svarbus buvo ir yra ilgiausiai Lietuvai vadovavęs Prezidentas Antanas Smetona, jei jo vardu vadinama ištisa epocha.
Apie prezidento A. Smetonos gyvenimo kelią, reikšmingiausius sprendimus, lėmusius jo ir Lietuvos likimą birželio pradžioje buvo kalbama Biržų Jurgio Bielinio viešojoje bibliotekoje, kur istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė, knygų autorė Ingrida Jakubavičienė pristatė naujausią savo knygą „Antanas Smetona. Nelengvi pasirinkimai“.
Anot autorės, rašyti šią knygą paskatino 2024 metais minėtas Prezidento Antano Smetonos 150-ųjų gimimo metinių jubiliejus bei ta proga istorinėje prezidentūroje vykusi jos kuruota paroda „Antanas Smetona. Nelengvi pasirinkimai“.
„Muziejuje dirbu jau 14 metų, mano tyrinėjimų kryptis yra susijausi su prezidento A. Smetonos gyvenimu ir veikla. Paroda dėl vietos stokos galėjo atspindėti tik dalį svarbiausių šios asmenybės gyvenimo akimirkų ir pasirinkimų, tuo tarpu knyga leidžia tai padaryti gerokai plačiau. Kokį kelią jam teko nueiti, ar lengva buvo priimti svarbius sprendimus, koks yra A. Smetonos vaizdinys mūsų istoriniame naratyve? Kiekvienas skaitytojas, perskaitęs knygą, turėtų susidaryti kur kas platesnį požiūrį apie tai, kas gi tas A. Smetona“, – kalbėjo I. Jakubavičienė.
Istorikė sakė, jog penkiasdešimt sovietų okupacijos metų paliko visuomenės sąmonėje ir atmintyje daug tendencingai iškraipytos informacijos bei propagandiškai sudėliotų istorinių tyrimų, kurie kartais ir šiandien pateikiami kaip patikimas šaltinis. Dalis visuomenės ir dabar linkusi A. Smetoną vertinti sovietų propagandos klišėmis – kaip buržuazinį nacionalistą, diktatorių, fašistą, kurį darbo liaudis su Sovietų Sąjungos pagalba privertė bėgti iš Lietuvos. Autorė sakė, jos knygoje galima rasti naujus atsakymus apie A. Smetonos – žmogaus ir politiko – kelią ir priimtus sprendimus.
Kalbėdama apie A. Smetonos gyvenimo kelią, I. Jakubavičienė atkreipė dėmesį į išorines aplinkybes, nulėmusias tolesnį būsimojo prezidento gyvenimą. Kas lėmė sprendimą rinktis Mintaujos gimnaziją, o ne kunigų seminariją? Kodėl tokia svarbi pažintis, o vėliau ir santuoka su Sofija Chodakauskaite? Autorės nuomone, šeimos sukūrimas su Sofija buvo lemtingas pasirinkimas A. Smetonos gyvenime. „Jeigu A. Smetona būtų pasirinkęs kitą moterį, kuri nebūtų tiek domėjusis politika, nebūtų tiek patriotiškai nusiteikusi, supratusi visuomeninio darbo subtilybes, tai A. Smetona daugų daugiausiai galėjo tapti laikraščio redaktoriumi ar panašiai, bet jokiu būdu jam nebūtų pavykę pasiekti tokių politinių aukštumų. Sofija savo komunikabilumu, ryšiais, energija labai papildė savo vyrą jo veikloje“, – sakė istorikė I. Jakubavičienė.
Kalbėta ir apie A. Smetonos nuopelnus nustatant Lietuvos sienas su Latvija, sprendžiant Palangos ir Šventosios klausimus, jo darbą su prancūzų bei Tautų Sąjungos delegacija de jure įteisinant Klaipėdos krašto prijungimą.
Kitu kampu autorė pristatė 1926 metų perversmą, jo priežastis ir kodėl šis veiksmas nesulaukė atgarsio visuomenėje.
Istorikė pažymėjo, kad nuo čia prasidėjo A. Smetonos virsmas nuo liberalaus demokrato į autoritarą. Galutiniu autoritarinio valdymo įteisinimu I. Jakubavičienė laiko 1936 metus, kai buvo uždrausta beveik visų politinių partijų ir draugijų veikla.
Teigiamai istorikė vertina ir sunkiausią prezidento pasirinkimą – sprendimą trauktis į Vokietiją 1940 metų birželį. „A. Smetonos sprendimas išvykti dažnai lyginamas su Latvijos ir Estijos prezidentų elgesiu okupacijos akivaizdoje ir sakoma, kad jie neišdave savo valstybių. Bet ar tikrai? Jie sutiko okupantus, pasirašė jiems primestus dokumentus, o vėliau, kai tapo nebereikalingi, buvo suimti, išvežti į įkalinimo vietas ir ten mirė. Todėl Karliui Ulmanui ir Konstantinui Petsui krenta sunkus kolaboravimo su SSRS okupacine valdžia šešėlis? Latvijos ir Estijos istorikai prezidentų sprendimą likti ir patiems įteisinti šalių inkorporavimą į SSRS laiko didžiausia išdavyste. O Lietuvos Prezidento A. Smetonos sprendimas pasitraukti buvo kova. Jis iki paskutinės gyvenimo dienos stengėsi išsaugoti Lietuvos nepriklausomybės likučius, kurie buvo jo, kaip pareigas tebeinančio valstybės vadovo, rankose“, – knygoje rašo istorikė I. Jakubavičienė.
Gaila, kad į gausiai iliustruotos ir patraukliai parašytos knygos pristatymą susirinko menkas būrelis biržiečių.
Todėl nenuostabu, kad Prezidento A. Smetonos veikla ir gyvenimas neretai vis dar vertinami remiantis vadovėlio „Lietuvos TSRS istorija“ nuostatomis.
