Tai viena iš daugelio vaizdingų nusipelniusio lengvosios atletikos trenerio, profesoriaus Povilo Karoblio pastabų studentams. Šio žmogaus nebėra tarp gyvųjų, tačiau jo išmintimi dalijasi ne tik buvę studentai. Minėta pastaba turbūt apeliuoja į daugelio norą būti fiziškai sveikam ir stipriam.
Rugsėjo 18 dieną Astravo dvaro parke, Biržuose, įvyko tradicinės nuo 2020 metų organizuojamos bėgimo varžybos, skirtos P. Karoblio taurei laimėti. Jose, be pedagogų ir trenerių, dalyvavo apie 650 jaunųjų bėgikų iš visų Biržų rajono darželių ir mokyklų bei svečiai iš Saločių Antano Poškos pagrindinės mokyklos. Tačiau jaunimui P. Karoblio pavardė, deja, mažai ką reiškia. Todėl vykusios varžybos yra puiki proga prisiminti šią iš Biržų kilusią išskirtinę asmenybę.
Treneris, pedagogas, sporto mokslininkas
Profesorius Povilas Petras Karoblis gimė 1932 m. sausio 1 d. Miegonių kaime, Papilio valsčiuje, Biržų rajone. Vaikystė ir jaunystė prabėgo Biržų krašte, kur jis mokėsi Papilio vidurinėje mokykloje. 1950 m. ją baigęs, išvyko į Kauną, į Lietuvos kūno kultūros institutą, kurį baigė 1955-aisiais.
Nuo jaunystės P. Karoblis aktyviai sportavo. 1956 metais buvo Lietuvos slidinėjimo čempionas, 1954-56 m. Lietuvos lengvosios atletikos čempionatų prizininkas, atstovavo Lietuvai SSSR tautų spartakiadoje.
Nuo 1958 m. P. Karoblis pradėjo trenerio kelią. Dirbdamas kartu su savo žmona lengvosios atletikos rinktinės merginų trenere Felicija Karobliene parengė daug aukštos kvalifikacijos sportininkų, Lietuvos čempionų ir rekordininkų.
Net tris dešimtmečius rengė Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės bėgikus. Jo vadovaujami sportininkai pasiekė aukštų rezultatų tiek Lietuvos, tiek tarptautinėse varžybose. 1967 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas. 1977-aisiais jis dirbo treneriu Etiopijoje, kur talkino šios šalies sportininkams.
Greta praktinio darbo P. Karoblis visą gyvenimą siekė mokslinio pagrįstumo ir didžiulį darbą nuveikė Lietuvos sporto mokslo srityje. 1976 m. Tartu universitete apgynė pedagogikos mokslų kandidato disertaciją, 1989 m. Maskvoje – socialinių mokslų daktaro disertaciją. 1990 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.
Jo moksliniai darbai daugiausia skirti vidutinių ir ilgų nuotolių bėgikų rengimo metodikai bei treniruočių valdymo klausimams.
Didžiąją dalį profesinės karjeros jis praleido Vilniaus pedagoginiame institute (vėliau universitete) – dirbo dėstytoju, prodekanu, Sporto metodikos katedros vedėju. Profesorius aktyviai reiškėsi ir sporto bendruomenėje, daug metų vadovavo žurnalui „Sporto mokslas“, kuris buvo populiarus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio sporto mokslo srityje. Profesorius taip pat parašė keliasdešimt knygų sporto tematika. Jo veikla įvertinta valstybės ir sporto organizacijų apdovanojimais, tarp jų – Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
Amžina meilė mokyklai
Povilas Karoblis buvo pirmosios vidurine tapusios Papilio mokyklos laidos abiturientas. Mokykla ir gimtasis kraštas pedagogui reiškė labai daug. Jis, kaip ir kiti žymūs Papilio mokyklos abiturientai, buvo išrinktas Papilio mokyklos garbės piliečiu.
„Viešėdamas gimtinėje jis visuomet užsukdavo į mokyklą. Mokykla jam buvo labai svarbi. Ir niekuomet neatvažiuodavo tuščiomis, visada su dovanomis. Tai kamuolių, tai dar kažko atveždavo. O tais nepriteklių laikais toks inventorius buvo labai brangus“, – prisiminimais dalinosi buvusi mokyklos vadovė Anita Solovjova.
P. Karoblis užsukdavo ne tik į mokyklą, bet ir pas direktorę į svečius, nes palaikė draugiškus santykius su mokytoju Kolonu Solovjovu, kuris studijuodamas Vilniuje buvo jo studentas. Jiedu turėjo daug bendrų temų apie sportą ir ne tik.
Iškili, empatiška ir reikli asmenybė
Atsiminimai apie P. Karoblį pasidalino Papilio vidurinės mokyklos 1967 metų laidos abiturientas, socialinių mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos Olimpinės Akademijos akademikas Audronius Vilkas.
Gaigalų kaime (Papilio apylinkė) gimęs A. Vilkas su P. Karobliu susitiko, kai 1972 m. įstojo į tuometinio Pedagoginio instituto istorijos fakultetą, istorijos ir fizinio auklėjimo specialybę. Tuo metu P. Karoblis buvo fizinio auklėjimo katedros vedėjas. „Nuo pirmojo kurso jis (P. Karoblis – aut. past.) buvo atsakingas už studentų, kurie greta istorijos, kaip gretutinę antrąją specialybę, studijavome sporto studijų kryptį ir įgijome istorijos ir fizinio auklėjimo mokytojo kvalifikaciją. P. Karoblio studentai buvo ir Papilio vidurinės mokyklos mokiniai – Kolonas Solovjovas, kuris po instituto baigimo 1963 m. iki 2007 metų dirbo šioje mokykloje fizinio auklėjimo mokytoju, taip pat Donatas Greviškis, Ričardas Greviškis, Algirdas Maldūnas. Jie ir dabar sėkmingai darbuojasi jaunimo sporto srityje“, – teigia A. Vilkas.
Pasak jo, nuo pirmųjų studijų dienų P. Karoblis studentų atmintyje išliko kaip iškili, empatiška asmenybė. Bet kartu profesorius buvo reiklus sau, kitiems dėstytojams, studentams. Jo paskaitos ir pratybos buvo patrauklios, pasižymėjo giliu dalyko žinojimu.
Profesorius nevengė netradicinių palyginimų, vaizdingų pasakymų: „Tai ką, bajorai, leidote kūnui pasiduoti tinginystei?“ arba „Niekas nevargina kūno taip, kaip nieko neveikimas“.
Nemažai laiko su profesoriumi A. Vilkui teko praleisti įvairiose sporto stovyklose. Jis mėgdavo anksti keltis ir, aišku, švelniai pakritikuodavo mėgstančius ilgiau pamiegoti. Jų atžvilgiu pasakydavo įvairių sentencijų, pavyzdžiui, „Didžiausias nelaimėlis tas, kuris neregi tekančios saulės“. Apie kūno formų kaitą merginoms primindavo: „Karalaitės, seniai į veidrodį žiūrėjote“. Tačiau tokie pasakymai, anot A. Vilko, nebuvo įžeidžiantys ar žeminantys.
Labiausiai jo globojami buvo lengvaatlečiai. Tačiau kai ilgų nuotolių bėgimo ar slidinėjimo Lietuvos studentų varžybose laimėdavome slidininkai, profesorius negailėjo kritikos savo auklėtiniams lengvaatlečiams. Dažnai pašaržuodavo: „ Kaip jus galėjo aplenkti tie, kurie treniruojasi su lentomis prie kojų ir remiasi lazdomis?“
A. Vilkas po studijų ir darbo vidurinėje mokykloje fizinio auklėjimo mokytoju vėliau dirbo Pedagogikos mokslinio tyrimo institute ir buvo pakviestas dėstytojauti kūno kultūros teorijos katedroje, kuriai vadovavo profesorius P. Karoblis.
„Man buvo puiki galimybė tobulėti, dabar jau kaip dėstytojui ir mokslininkui, vadovaujant P. Karobliui. 1991 metais buvau išrinktas šios katedros vedėju, 1995 m. ir Gamtos mokslų fakulteto dekanu, 2005 m. Sporto ir sveikatos fakulteto dekanu. Visą laiką jaučiau jo paramą, patarimus, kartais ir kritiką, kuri buvo išskirtinai geranoriška“, – sakė A. Vilkas.
Atlaidus, bet principingas
Ne sykį su P. Karobliu teko susidurti daug metų pedagogu ir treneriu dirbančiam Audriui Viduoliui, kuris 1975-1980 metais studijavo Vilniaus pedagoginiame institute.
„P. Karoblis buvo mano lengvosios atletikos ir slidinėjimo kurso dėstytojas. Kartais pajuokaudavome, kad esame iš to paties krašto, bet tai niekuo manęs negelbėjo. Bendrai dėstytojas jis buvo reiklus ir gan griežtas.
Jei nesuprasdavai, nemokėdavai, tai dar galėjai tikėtis atlaidumo, bet tik ne bandymu simuliuoti ar apgauti.
Per slidinėjimo įskaitą vienas per miškelį bandė nukirsti kelią. Išlenda iš miškelio, o ten stovi dėstytojas. Gal penkis kartus įskaitą kartoti teko“, – sakė A. Viduolis.
Tačiau, nepaisant reiklumo, dėstytojo paskaitos studentams būdavo labai patrauklios. O visų įdomiausia būdavo klausytis pasakojimų grįžus iš varžybų užsienyje.
„P. Karoblis turėjo kalbos dovaną, taip pat nevengdavo pajuokauti, patraukti per dantį. Paskaitos jo būdavo įdomios, įtraukiančios. Su sąjungos sportininkais jis po varžybas užsienyje keliaudavo, tai pirmiausia apie kelionių įspūdžius ir varžybas studentai išgirsti norėdavo“, – pasakojo daug metų treneriu dirbantis biržietis.
A. Viduoliui istorijų ir kalbų apie dėstytoją girdėti teko ne vieną, nes jis studijų metais gyveno su A. Karoblio auklėtiniais – perspektyviais lengvaatlečiais, sąjungos rinktinės nariais.
„Būta tų istorijų, visų taip greitai atsiminti neįmanoma, o kai kurios tai jau ir pamirštos. Ne viską ir pats dėstytojas pasakodavo, nes ne tokie laikai buvo, kur laisvai galima kalbėti. Bet sykį grįžęs iš varžybų užsienyje mums, studentams, prasitarė, kaip ruskių sportininkai didelės gėdos ir bėdos pridarė. Kroso varžybos užsienyje, o ten – neregėtas dalykas – savitarnos parduotuvė. Na, jeigu niekas nesaugo, tai, vadinasi, galima imti. Ir prisikišo moteriškų apatinių. O prie išėjimo jau žandarai laukia. Atsitiktinumo dėka sportininkus lydėjusi vertėja buvo toje pačioje parduotuvėje, šiaip ne taip viską išaiškino ir išsuko juos, skandalo pavyko išvengti. Kaip P. Karoblis sakė, pagelbėjo ir juodi ikrai su degtine“, – linksma istorija apie buvusį dėstytoją pasidalino A. Viduolis.
Vienas iškiliausių Lietuvos lengvosios atletikos trenerių ir sporto žmonių profesorius Povilas Karoblis mirė eidamas 87 metus – 2018 m. rugsėjo 12 dieną.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
