Biržai sulaukė išminčiaus ir pranašo. Tokio šių dienų Zaratustros. Atkeliavo jis ne iš kokio tolimojo Irano – atvažiavo iš Seimo.
Remigijus jo vardas, o pavardė – Žemaitaitis.
Į kultūrnamio salę susirinko jo pasekėjai. Kelios dešimtys galvų – provincijos miesteliui nemažai.
Biržuose dirva pranašams jau prapurenta. Čia stebuklines mintis sėjo ir akėjo tokie politikos, verslo ir kultūros asai kaip V. Valkiūnas, K. Isakas, savo išminties grūdus nešę iš Rygos pusės. Šie taip sudygo sulapojo, kad gausus derlius leido malti miltus ir gaminti makaronus. Biržiečiai klausėsi tų pranašų ausis ištempę.
Žinia, kuo ausys ilgesnės, tuo daugiau ant jų makaronų galima sukabinti.
Turbūt nenuostabu, kad K. Isaku smarkiai įtikėjo verslininkai, kepantys miltinius gaminius. Jie uoliai platino pranašo idėjas, kol šis patuštino jų įmonės aruodus.
Dabar tie verslininkai šmėžuoja susitikimuose su Žemaitaičiu.
Prieš kelias dienas socialiniuose tinkluose pasirodė įrašas, kuriame susirinkusiems žmonėms rėžiamas „faktas“: „Putinas įteikė Gabrieliui Landsbergiui aukščiausią valstybinį apdovanojimą“.
Taip kalbėjo Žemaitaitis.
Ir Isakas, ir Žemaitaitis savo auditoriją veikia panašiais metodais. Beria daugybę skaičių, faktų, kuriuose tikrovė sumaišoma su melais. Ir daromos išvados, kokių paprastai laukia kuo nors nusivylę, supykę ar tiesiog nelaimingi klausytojai. Tokių propagandinių triukų tikslas – parodyti, kaip neteisingai valdoma valstybė ar jos dalis – savivaldybė.
Žemaitaitis Biržuose prabilo apie galimą valstybės valdymo keitimą. Tik tam reikėtų visuomenės palaikymo.
Kad tokių „palaikytojų“ rastųsi daugiau nei dabar užganėdintų makaronais, reikia važiuoti po provincijos miestelius ir kaimus. Reikia valdžios skriaudžiamiems bėdžiams koncertų atvežti, krūmelių pasodinti, bendruomenių kiemelį pašluoti ir bobutę pavaduoti. Žodžiu, rūpintis jais taip, kad šie nedvejodami per rinkimus neštų savo balsus geradariui pranašui.
Ar ne taip buvo per praėjusius savivaldybių rinkimus Biržuose? Juk K. Isakas vos per plauką nebuvo išrinktas į merus.
Todėl nenuostabu, kad per Seimo rinkimus biržiečiai buvo dosnūs Žemaitaičiui. Dabar išrinktas seimūnas po kaimus važinėja, už balsus dėkoja, būtomis ir nebūtomis naujienomis dalijasi ir vandenis drumsčia. Kuo daugiau sąmyšio – tuo arčiau siekiamų tikslų. Eina vyras drąsiai, provokuojančiai. Tikrina kaimiečių ausų ilgumą ir tarnybų įgalumą. Žinoma, ir politikų nuovoką bei valią.
Jei politiniame lauke įvyktų stebuklas ir ten neliktų Žemaitaičio – rastųsi kitas. Biržai turbūt dar nepamiršo, kaip kadaise juos vaišino ir jiems šoko Uspaskichas. Įtakos agentų juk netrūksta, ypač ten, kur jų veiklai palanki dirva.
Štai prieš kelias dienas socialiniuose tinkluose pasirodė įrašas, kuriame susirinkusiems žmonėms rėžiamas „faktas“: „Putinas įteikė Gabrieliui Landsbergiui aukščiausią valstybinį apdovanojimą“.
Taip kalbėjo Žemaitaitis.
Ir ką? Bėdžiai pritaria, ploja.
Ilgaausių yra ne tik Biržuose. Bet ar tai guodžia?
Kol nepripažįstame, kad žodžiai – irgi ginklas, galime su kremliniais pranašais elgtis draugiškai, gerbti jų teises ir laisves.
Visų rūšių žemaitaičių kalbos kol kas liejasi laisvai. Tai vadinama demokratija. Pats premjeras aiškina, kad tokius veikėjus ne bausti reikia, o su jais tartis. Pavyzdžiui, Žemaitaitis tikina, koks blogis yra lėšos šalies gynybai, kokia korupcija Ukrainoje (Putinas tikriausiai ir kovoja ne su kuo kitu, o su korupcija), aiškina, kam Lietuvos žmones gąsdinti karu (juk Baltijos jūroje turbūt ne kabeliai traukomi, ne padegamosios medžiagos lėktuvais skraidinamos, o taikos balandžiai lekioja). Bet, pagal premjero logiką, užtektų tam kalbėtojui draugiškai pasakyti: „Neteisus tu, Remyga, oi neteisus“, ir šis susigėstų.
Iš tikrųjų pas mus karo nėra. Šaudoma kol kas tik žodžiais. Kol nepripažįstame, kad žodžiai – irgi ginklas, galime su kremliniais pranašais elgtis draugiškai, gerbti jų teises ir laisves.
Tik ką tie pranašai ir jų ilgaausiai darytų su mumis, jeigu išgirstume kitokius šūvius?
