Į Vilnių atvažiavo traktoriai ir paaiškėjo, kad dauguma mano veidaknygės draugų yra žemės ūkio specialistai. Tiesą sakant, tik iš dalies ironizuoju, nes labai aiškiai matosi, kad Lietuva dar nėra tas kraštas, kuriame miestiečiai mano, kad pieną ir mėsą gamina parduotuvės, kiekvienas esame matę traktorių – gal tik ne tokį kiekį ir ne tokių prabangių.
Dirbdamas Seime bandau gilintis į visas sritis, tačiau natūralu, kad apie žemės ūkio reikalų subtilybes išmanau mažiau nei apie žmogaus teises, emocinę sveikatą ar švietimo klausimus. Kita vertus, mano seneliai, kol nebuvo ištremti, buvo ūkininkai, o mama, jau atkūrus Nepriklausomybę, atsiėmė mamos žemę ir iš arti mačiau, ką reiškia tvarkytis ūkyje.
Žinau, kad yra ūkininkų, kurie puikiai tai supranta. Deja, yra ir tokių, kurie įsitikinę, kad turi vien teises, bet ne pareigas, ir kiekvienais metais verkia, kad jau krachas.
Labai taiklus buvo pastebėjimas, kad Lietuvoje tikrai viskas neblogai klojasi, jei mūsų ūkininkai turi tokią galingą ir modernią techniką. Nepavydžiu, bet nuoširdžiai džiaugiuosi, kad su modernia technika gali pasiekti didesnio našumo.
Man nepatinka bet koks supriešinimas visuomenės viduje, ar kalbėtume apie gydytojus, mokytojus ar ūkininkus. Kito darbas visada atrodo lengvesnis. Todėl tikrai nieko blogo nenoriu sakyti apie ūkininkus ar jų protestą. Tuo labiau kad, lyginant su Prancūzija ar Lenkija, jis pakankamai ramus.
Kalbant apie žemės ūkį, turime ne tik pripažinti jo svarbą, bet ir klausti, kaip suderinti ekonominį efektyvumą ir žaliąją darbotvarkę. Noriu, kad Lietuvos ūkininkai klestėtų, tačiau taip pat svarbu ir biologinės įvairovės išsaugojimos, visos priemonės, susijusios su aplinkosauga.
Žinau, kad yra ūkininkų, kurie puikiai tai supranta. Deja, yra ir tokių, kurie įsitikinę, kad turi vien teises, bet ne pareigas, ir kiekvienais metais verkia, kad jau krachas.
Žinau, kad dalis ūkininkų reikalavimų yra racionalūs ir tai konstatavo Ingrida Šimonytė susitikime su jų atstovais. Beje, problemos įsisenėjusios, atsiradusios net ne šioje kadencijoje, bet, aišku, turi būti sprendžiamos dabar. Žinau, kad ūkininkai ir Premjerė sutarė dėl veiksmų, tačiau paskui prasidėjo keistenybės ir ūkininkai pareiškė, kad vis vien nori protestuoti ir demonstruoti savo traktorius. Tokią teisę turi, tačiau nebūtų tiesa sakyti, kad Vyriausybė su jais nesikalbėjo ir negirdi.
Spėju, kad bus politikų, kurie norės radikalizuoti ūkininkų protestą, tada ir galėsime vertinti jo dalyvių brandą.
Yra ir tokių reikalavimų, kurie neatsižvelgia į bendrąjį gėrį. Yra pagunda sakyti: „nusipelnėme gyventi geriau.“ Tačiau faktas tai, kad dar geriau gyvensime tik tada, kai visuomenė bus solidari ir teisinga, kai pripažinsime, kad yra objektyvūs veiksniai, tokie kaip klimato kaitos pavojus, kurie reikalauja imtis nepatogių priemonių. Vardan savo pačių vaikų ateities.
Na, man sunku patikėti, kad jau tokia beviltiška situacija Lietuvos žemės ūkyje, kai matau tokią galingą techniką ir tvirtus vyrus prie jų vairo.
Spėju, kad bus politikų, kurie norės radikalizuoti ūkininkų protestą, tada ir galėsime vertinti jo dalyvių brandą.
Tuo labiau kad viskas nėra paprasta, kai pagalvoji, kad už vieną traktorių galėtų metus išgyventi bent dešimt kultūrinių leidinių.
Kita vertus, ar ūkininkų bėda, kad mes patys nebranginame kultūrinės spaudos? Jie galėtų pasakyti, kad tankas dar brangiau kainuoja.
Pabaigoje galiu tik pakartoti, kad gerbiu visas profesijas, taip pat ir ūkininkus, tačiau taip pat tikiuosi iš visų profesijų atstovų pagarbos kitiems. Na, man sunku patikėti, kad jau tokia beviltiška situacija Lietuvos žemės ūkyje,kai matau tokią galingą techniką ir tvirtus vyrus prie jų vairo.
Neabejoju, kad pavasario sesijoje priimsime tas pataisas, kurias teikia Vyriausybė, ir jos ištaisys tas realias problemas, į kurias atkreipė dėmesį ūkininkai. Tačiau tik nereikia šaukti „vilkas“, nes paskui, jei tikrai bus didelė krizė, niekas nebetikės.
Andrius Navickas, Seimo narys
