Jaunos poros meilės istorija atvėrė neįtikėtinus merginos tėvų ir senelių likimo vingius. Jų gyvenimo kelionę tarsi pratęsia atžala, kuriai teko atlaikyti daugybę išbandymų, kad liktų su mylimu žmogumi.
Kazachijoje gimusi lietuvių tremtinių anūkė internetu susipažino su vaikinu iš Biržų krašto. Tarp jaunų žmonių gimusi meilė atlaikė daugybę išbandymų. Per trejus metus jie bendravo internetu, realiai buvo susitikę tik vieną kartą.
24 metų Anna per tą laiką nuotoliniu būdu mokėsi lietuvių kalbos ir baigė universitetą. 26 metų Radvilas nupirko namus ir juos įrengė, kad atvykus draugei pora turėtų kur gyventi.
Mylima kolegų ir mokinių
Biržų Vlado Jakubėno meno mokykloje nuo praėjusių metų rugsėjo muzikos mokytoja ir koncertmeistere dirba nauja mokytoja. Anna Arefyeva nuo pirmų darbo dienų tapo mokinių ir kolegų numylėtine. Ją labai pamilo mokiniai, gerbia bei vertina jų tėveliai. Mokyklos vadovai džiaugiasi jos kruopštumu, atsakingumu ir noru tobulėti. O Anna džiaugiasi draugišku ir profesionaliu meno mokyklos darbuotojų kolektyvu.
Kazachijos aukštojo mokslo baigimo diplomą Lietuvos valstybinės institucijos pripažino, tad ji yra pilnateisė meno mokyklos pedagogė.
Jaunoji pedagogė muzikos paslapčių moko lietuvių ir ukrainiečių vaikučius. Džiaugiasi juos vesdama į meno pasaulį ir tikisi sulaukti dar daugiau norinčiųjų tapti jos mokiniais.
Beveik be akcento lietuviškai kalbanti jauna pedagogė laisvu metu noriai eina į kitų kolegų vedamas pamokas, kad galėtų klausytis ir tobulinti lietuvių kalbos įgūdžius. Anna prašo su ja rusiškai nekalbėti – ji nori kuo geriau kalbėti kalba tos šalies, kurioje ji gyvena ir kur jos giminės šaknys.
Annos artimiausiuose planuose – įgyti teisę vairuoti automobilį. Dabar į darbą moterį kasdien iš Latvelių kaimo vežioja jos gyvenimo draugas Radvilas.
Pirmoji meilė
Anna pasakojo pažinčių neieškojusi. Tiesiog būdama dvidešimties užėjusi į vieną programėlę interneto platformoje, kur norėjo pasidomėti pasaulio naujienomis. Ji pateko į Lietuvos puslapius ir pamatė toje pačioje programėlėje naršiusį Radvilą.
Iš Kazachijos su juo susisiekusi mergina pasakė: „Labas“.
Vaikinas nustebo – be galo tolima, jam beveik nežinoma šalis, ir staiga – kažkas su juo sveikinasi lietuviškai.
Taip jaunuoliai susipažino, pradėjo bendrauti. Vėliau pajuto, kad po truputį gimsta rimtesni jausmai.
Annai ir Radvilui tai buvo pirma rimta draugystė.
Jaunuoliai ne tik bendravo internetu, bet vienas kitam siuntinėjo dovanas. Jie sako labai laukdavę įdomių ir vienas kitą nustebinančių dovanų. Taip Anna pirmą kartą paragavo lietuviško šakočio, o Radvilas – kazachiškų saldumynų.
Vaikinas buvo nuvykęs į Kazachiją susipažinti su mergina ir jos šeima iš arčiau.
Biržietį sužavėjo šalis, kurioje gyvena Anna, grožėjosi kalnais ir stepėmis. Jam labai smagu buvo susipažinti ir su draugės tėvais – Birute ir Sergejumi Arefyevais.
Išvežė už antisovietinę veiklą
Rašydami lietuvišką vardą tikrai nesuklydome. Annos mama Birutė yra lietuvė. Jos senelių likimas yra sudėtingos Lietuvos istorijos dalies atspindys. Seneliai iš gimtinės buvo ištremti po Antrojo pasaulinio karo.
Annos senelis Stasys Balsys, gimęs 1931 metais, buvo kilęs iš Klaipėdos apskrities. Plungės valsčiaus. Jis dirbo staliumi. Šeimos nariams teko vartyti vėliau reabilituoto Stasio Balsio bylą. Joje buvo rašoma, kad jis bendravo su Lietuvos partizanais, padėjo ginkluotis. Aštuoniolikmetis buvo ištremtas į Sibirą, Irkutską. Ten dirbo miškuose.
Po J. Stalino mirties Stasys Balsys grįžo į Lietuvą. Deja, niekas čia jo nelaukė.
Vyras sužinojo, kad verbuojami žmonės vykti į tuometinį Kazachstaną. Buvo žadama, kad per 10 metų bus galima užsidirbti neblogą pensiją. Į šią šalį išvyko 1956 metais.
Annos močiutė Marytė, gimusi 1921 metais, buvo kilusi iš Radviliškio rajono Aukštelkų kaimo. Pokario metais už antisovietinio laikraščio platinimą ji buvo ištremta į Kazachstaną, Karlago lagerį.
Kas jai nutiko lageryje, liko daug spėlionių. Bet ten 1950 metais Marytė pagimdė dukterį Jūratę. Jos atsiradimo istoriją močiutė buvo linkusi nutylėti. Artimieji supranta, kad ji buvo labai skaudi ir gal netgi kriminalinė.
Kadangi lageryje nebuvo leidžiama auginti vaikų, mergaitė buvo atimta iš motinos ir atiduota į vaikų globos namus. Vėliau Jūratė prisimindavo, kaip globos namų vaikai badaudavo, eidavo į aplinkinius kiemus ir daržus prasimanyti maisto.
Tik po Stalinio mirties paleista iš lagerio Marytė savo dukrą susirado vaikų namuose. Ją atpažino tik pagal buvusį randą ant rankos. Mergaitei tuo metu jau buvo šešeri metukai.
Mama savo dukrą išsiuntė į Lietuvą, Šiaulių rajoną, pas savo seserį. Šiuo metu Jūratė gyvena Radviliškyje.
Annos močiutė liko Kazachijoje, kur turėjo darbą – buvo virėja vaikų darželio valgykloje.
Supažindino kazachas
Annos seneliui Stasiui sykį vienas kazachas pasakęs, kad tame pačiame mieste gyvena lietuvė.
Jie susitiko. Panašaus likimo lietuviai turėjo apie ką pasikalbėti. Taip gimė draugystė. Po kiek laiko jie susituokė, gimė Annos mama Birutė.
Anna pasakojo, kad jos mama gerai kalbėjo lietuviškai. Mat visas vasaras ji praleisdavo pas giminaičius Lietuvoje.
Anna apie savo mamą pasakoja kaip apie itin meniškos sielos žmogų. Ji skaitė ir tebeskaito labai daug knygų. Baigusi aukštuosius mokslus dirbo Abajaus muzikos mokykloje fortepijono mokytoja. Būtent ji Annai įskiepijo meilę muzikai ir apskritai menui.
Buvo laikas, kai mama svajojo grįžti gyventi į Lietuvą, Bet to negalėjo padaryti, nes sunkiai sirgo jos tėtis, kurį reikėjo slaugyti. Po to iširo Sovietų sąjunga, užsidarė valstybių sienos. O dabar jau gal būtų sudėtinga palikti tolimoje šalyje susikurtą gyvenimą.
Tėvai jau pensininkai
Annos tėtis Sergejus Arefyevas – totorius, kilęs iš Žemutinio Novgorodo. Į Kazachstaną Sergejus su tėvais atvyko, kai jam buvo 4 metukai – jo tėvai irgi atvažiavo užsidirbti.
Sergejus su Birute susipažino, kai jiems jau buvo po 34 metus. Pora susilaukė vienintelės dukros – Annos.
Annos tėtis visą gyvenimą praleido anglies kasyklose. Jis dirbo sudėtingą darbą – šachtose matuodavo metano dujų slėgį ir rūpindavosi darbų sauga. Tai, pasak merginos, buvo labai pavojingas darbas, nes šachtose sprogimai įvykdavo dažnai.
Šiandien Annos tėvai pensininkai. Mama labai mėgsta skaityti knygas, auginti gėles, kurias puoselėja savo buto balkone. Ir laukia žinių iš Lietuvos, kaip sekasi jų dukrai…
Anna labai norėjo, kad jos mama atvažiuotų į Lietuvą. Bet nežinia dėl kokių priežasčių gavo vizą tik vienai savaitei, nors kiti besikreipiantieji jas gauna kur kas ilgesniam laikui. Tačiau Birutė planų važiuoti į Lietuvą kol kas atsisakė. Ji nuolat palaiko ryšį ne tik su dukra, bet ir Lietuvoje gyvenančiais savo giminaičiais.
Tai – likimas
Anna ir Radvilas vienu balsu sako, kad juos suvedė likimas. Tuo metu, kai jie susipažino, Anna baigė koledžą ir planavo stoti į universitetą Pavlodare.
Jauni žmonės svarstė apie galimybę apsigyventi kartu Lietuvoje. Bet abu sutarė, kad merginai pirmiausia reikia baigti studijas.
Anna dvejus metus krimto ne tik pedagogikos mokslus. Ji nuotoliniu būdu internetu mokėsi lietuvių kalbos, kuri jai pasirodė tikrai sunki.
Merginą kaip pavyzdį kitiems mokiniams rodydavo jos lietuvių kalbos mokytojai. Kai Lietuvoje būdavo 8 valandos vakaro, Kazachijoje jau buvo 24-ta. Ji sėdėdavo prie kompiuterio po keturias valandas mokydamasi lietuvių kalbos ir atkakliai kartodama lietuviškus žodžius.
Kai Anna baigė pirmą universiteto kursą, pas ją į Kazachiją atvažiavo Radvilas. Kelionė buvo ilga ir sudėtinga. Iš Rygos skrido į Stambulą, po to į Almatą. Iš ten iki Annos namų 1000 kilometrų važiavo traukiniu.
Radvilas neslėpė, kad jaudinosi prieš pažintį su merginos tėvais. Bet jiems lietuvaitis patiko.
Iš Bliūdžių kaimo kilęs Radvilas, padedamas ūkininkaujančių tėvų, yra įkūręs savo ūkį. Siekdamas užsidirbti kuo daugiau pinigų ir susitaupyti būstui jis įsidarbino vairuotoju duonos gamykloje.
Vaikinas Latvelių kaime nupirko dalį namo, kuriame gyveno girininkijos darbininkai. Kiek galėdamas jį remontavo ir laukė, kol mylimoji baigs mokslus.
Anna sako, kad jai labiausiai patinka, jog Radvilas yra dėmesingas, rūpestingas, patikimas, gražiai su ja elgiasi.
O Radvilui smagu, kad jo mylima moteris neužsisėdi vietoje, nori veiklos, viskuo domisi ir, žinoma, rūpinasi juo.
Lietuva sutiko visaip
Ruošdamasi grįžimui į Lietuvą Anna domėjosi galimybe gauti tremtinės statusą. Bet jai buvo paaiškinta, kad jį gauti gali tik jos mama, tremtinių dukra, o anūkei toks statusas jau nebepriklauso.
Biržų rajono savivaldybės, į kurią kreipėsi Radvilas, darbuotojai aiškino, kad nei finansinių, nei kitokių galimybių padėti tremtinių anūkei grįžtant gyventi į Lietuvą nėra.
Laimė, Anną noriai į darbą sutiko priimti Biržų meno mokyklos vadovė Edita Timukienė, nes reikėjo profesionalaus koncertmeisterio. Direktorė ne tik mielai ją sutiko, bet ir padėjo tvarkyti reikiamus dokumentus, laikyti lietuvių kalbos ir kitus testus.
Annai teko praeiti ilgus kelius, kol iš archyvų surinko dokumentus apie tremtinį senelį ir gavo patvirtinimą, kad jai gali būti atkurta Lietuvos pilietybė.
Deja, Lietuvos ambasados darbuotojai Kazachijoje jai tinkamai nepaaiškino įstatymų, tad mergina laiku nespėjo atsisakyti Kazachijos pilietybės. Teko kreiptis į teismą, vykti į posėdžius, vežti dokumentus, mokėti pinigus, įrodinėti, kad taip nutiko ne iš blogos valios.
Dar vieną nemalonų krikštą Anna turėjo, kai į Lietuvą iš Kazachijos nutarė grįžti per Minską. Planuota, kad iš Baltarusijos sostinės Anna į Vilnių atvyks autobusu.
Į Vilnių nuvažiavęs merginos pasitikti Radvilas jos nesulaukė. Paaiškėjo, kad mergina sulaikyta Baltarusijos pasieniečių dėl formalios priežasties – ji neturėjo Baltarusijos vizos.
Radvilas skubėjo į namus Biržų rajone, kad pasiimtų savo asmens dokumentus, vėliau vyko į Baltarusiją. Anna beveik parą buvo laikoma be maisto ir gėrimo.
Tik išsamiai patikrintas Baltarusijos muitininkų biržietis merginą nuvežė į vieną pasienio punktą, kur jai buvo išduota viza, ir ją pagaliau parvežė į namus.
Į Lietuvą Anna atvyko rugpjūčio 28 dieną. O jau rugsėjį pastebėjo, kad jos sąskaitoje – minusas. Paaiškėjo, kad atgaline tvarka už rugpjūtį iš jos sąskaitos valstybės institucijos nuskaičiavo privalomą sveikatos draudimą…
Radvilas bandė išaiškinti Valstybinėms ligonių kasoms, kad A. Arefyeva Lietuvoje gyveno tik dvi rugpjūčio paras, kad mergina turėtų mokėti tik už šias dvi dienas.
Vaikinas apgailestavo, kad Lietuva taip nedraugiškai pasveikino sugrįžusią gyventi ir dirbti bei mokesčių mokėti lietuvių tremtinių anūkę. Patirtas stresas atsiliepė ir merginos sveikatai.
Planuose – vestuvės
Anna aplinkinius sužavėjo ne tik grožiu, darbštumu, bet ir širdies gerumu, jautrumu. Ji nedvejodama ėmėsi globoti kažkieno išmestos katės kačiukus, kuriems vėliau buvo surasti šeimininkai…
Jauna moteris jau išmoko gaminti daug lietuviškų patiekalų, kurie jai pačiai labai patinka – ypač šaltibarščiai, cepelinai, žemaičių blynai. Tuo tarpu jos mėgstamiausias kazachiškas pieno patiekalas kurt Radvilo nesužavėjo.
Jauni žmonės džiaugiasi, kad gyvena gražioje, saugioje vietoje. Moteris nori padėkoti kaimynystėje gyvenančiai „labai gerai moteriai“ Ritai Martišienei, su kuria ne tik draugauja, arbatos išgeria, bet ir iš jos gauna daržo gėrybių bei gerų gyvenimiškų patarimų.
Anna labai džiaugiasi bendravimu su Radvilo tėveliais – ūkininkais Jolanta ir Rolandu Niauromis bei visa jų šeima.
Taip pat ji sako esanti labai dėkinga mokyklos, kurioje dirba, kolektyvui, kuris ja pasitikėjo priimdamas į darbą ir labai palaiko. Dėkoja ir mokiniams bei jų tėveliams.
Iš Kazachijos atvykusi lietuvė sako Lietuvą radusi tokią, kokią apie ją pasakodavo mama – žalią, su daug miškų, ežerų ir upių. Ji negali atsidžiaugti gražia gamta, ją žavi Biržuose esantys fontanai, o Astravo grožis – neįkainojamas.
Pora buvo nuvykusi ir į Rygą, bet čia buvusi kalėdinė eglutė nesužavėjo – biržietiška pasirodė gražesnė.
Dar Annai labai patinka, kad Biržuose, o ir Lietuvoje, daug įvairių koncertų, konkursų – tik spėk į juos važiuoti. Žinoma, ją džiugina ir bendravimas su Šiauliuose ir Radviliškyje gyvenančiomis savo giminaitėmis Alma Černiauskiene ir Jūrate Kurbanoviene.
Paklausus poros, kokių turi artimiausių planų, jauni žmonės kalba apie vestuves. Tik joms dar reikia susitaupyti pinigų, nes norėtų didelės ir gražios šventės.
