Papilio seniūnijoje ūkininkaujantis Regimantas Kairys sakė, jog prieš keletą metų nebūtų įsivaizdavęs, jog savo augintais grūdais jis šildysis namus.
Biržų rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Tadas Micikevičius sakė, kad tokie atvejai – ne pavieniai. Grūdais šildosi ne tik juos auginantys ūkininkai – tą daro ir su žemės ūkiu nesusiję žmonės.
Ūkininkavimo matematika nepalanki
„Logiškai pamąsčius, grūdai duoda tiek pat kaitros, kiek granulės. Granulių tona kainuoja 300 eurų, kviečių – 140, kvietrugių – 130 eurų. Kad nupirkčiau toną granulių, turiu parduoti dvi tonas grūdų“, – kalbėjo R. Kairys.
Vyras sakė, kad jo namuose Latvygalos kaime šilta. Granulėms kūrenti skirta krosnis irgi tiko grūdams deginti, tik reikėjo pareguliuoti jos kompiuterį.
Regimantas ūkininkauja jau trejus metus, užsiima javų auginimu. Sakė, jog buvo visokių laikotarpių, tačiau šie metai buvo ypač sudėtingi.
Ūkininkas pasakoja, kad gamta šiemet žemdirbių negailėjo. Pavasarį sulaukė didelių šalnų, vasarą pliaupė lietus. Buvo labai sudėtingas derliaus nuėmimas. Ir ne tik dėl to, kad šlapynėse klimpo kombainai. Kūlimas vėlavo, nes kai kur vanduo siekė javų varpas. Dalies derliaus išvis nepavyko nuimti. Grūdų kokybė buvo prastesnė, jie buvo drėgni. Supirkėjai kainas numušė. Reikėjo atsiskaityti su firmomis, kurios pavasarį tiekė pabrangusias trąšas, tad derlių ūkininkas sakė pardavęs tiesiai nuo lauko. Tuomet grūdų kaina dar labiau sumažėjo.
„Be subsidijų būtų visiškas minusas. Ūkininkavimo matematika nelogiška“, – kalbėjo vyras.
Jaunasis ūkininkas, kaip ir daugelis jo kolegų, kreipėsi į Biržų rajono savivaldybę su prašymu įvertinti dėl stichinės nelaimės padarytą žalą. Tačiau ar gaus paramą, nežinia. O atsiskaityti su tiekėjais ir bankais reikia šiandien.
„Aš dar susitvarkiau, bet žinau, kad kai kuriems kolegoms tikrai sudėtingas laikas“, – kalbėjo pašnekovas.
Lėšų kojinėje neturi
Vyras mano, kad šalies valdžia nepadeda ūkininkaujantiems. Anot jo, pernelyg apsunkina biurokratija. Daug laiko, kuris galėtų būti skirtas darbui laukuose, „suryja“ įvairių popierių tvarkymas. Arba tai turi daryti pats, arba samdyti žmogų ir jam už darbą mokėti pinigus, kurių ir taip nėra daug.
Pašnekovas girdėjo, kad Europos Sąjunga turi planų didinti jaunųjų ūkininkų skaičių. Į šiuos planus jis žiūri skeptiškai. Esmė ta, kad žemių, kurias būtų galima įsigyti, beveik nebėra.
Daugelį jų nusipirkę ir dirba didieji koncernai. Pastariesiems, beje, pašnekovo įsitikinimu, ir sąlygos ūkininkauti lengvesnės.
„Kojinėje nesu pasislėpęs lėšų amortizuoti nuostolius, jei kiti metai būtų blogesni. Gyveni šia diena ir nežinai, kokių valdžios sprendimų sulauksi. Svarbu, kad dar susimoki mokesčius, atsiskaitai su žmonėmis už nuomą“, – minėjo žmogus.
Pasak jo, valdžia siekia, kad ūkininkai investuotų į savo veiklą. Tačiau tai padarius laukia labai didelė atsakomybė, kad pajėgtum laikytis įsipareigojimų. Imdamas paskolas iš bankų rizikuoji savo turtu.
Tačiau žemę dirbantis žmogus, nors ir padejavęs, vėl su viltimi žiūri į ateitį.
„Tikimės geresnių ateinančių metų“, – viliasi jis.
