Priklausau kartai, kuriai ilgą laiką Vasario 16-oji buvo vienintelis „langas“ kalendoriuje, per kurį galima buvo įžvelgti laisvės šviesą. Tą „langą“ sovietų valdžia bandė visaip užtemdyti. Jai pavyko nebent ta prasme, kad itin mažai žinojome apie tą Lietuvą, kuri gimė 1918 metais. Tik nuotrupas iš giminaičių pasakojimų. Tačiau vien žinojimo, kad po sovietmečio voratinkliais, kažkur giliai, yra kitokia Lietuva, teikė jėgų. Perfrazuojant Šventąjį Raštą, šviesos nepaslėpsi po jokiu dangčiu.
Jau atkurtoje Lietuvos valstybėje galėjau įsigilinti į Vasario Lietuvos tikrovę. Pirmiausia užėmė kvapą, suvokus, kad Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimas ir jos virsmas kūnu buvo tikras stebuklas. Tai, kas, akivaizdu, prieštaravo „istorijos logikai“. Nepriklausoma valstybė gimė itin agresyvių kaimynių pašonėje. Tereikėjo mažyčio tarptautinės situacijos kryptelėjimo į kurią nors pusę, ir Europos istorija būtų kitokia. „Protingiausia“ būtų buvę neerzinti potencialių okupantų ir susitaikyti su nykstančios tautos dalia, pasiguodžiant – kaip radom, taip ir paliekam.
Labai paprasta „būti drąsiam“, kai gali rėkti kartu su minia ar piktintis kuo nors, saugiai sėdėdamas ant sofos priešais televizorių.
Tačiau grupė drąsių žmonių susirinko ir paskelbė Nepriklausomybės deklaraciją. Tapo signatarais. Tvirtai įėjo į istoriją, nesvarbu, kad labai rizikuodami. Be tikros rizikos savo kailiu didybės nebūna. Labai paprasta „būti drąsiam“, kai gali rėkti kartu su minia ar piktintis kuo nors, saugiai sėdėdamas ant sofos priešais televizorių. Mūsų signatarai rizikavo daug kuo ir, tiesą sakant, ne tiek svarbu, kaip viskas surašyta Deklaracijoje. Svarbiausia, jog atsirado žmonės, kurie, nepaisant tarpusavio skirtumų, susirinko ir pasakė – mes pasiruošę už tai aukotis.
Nepriklausomybės deklaracija buvo žodžiai, kurie virto kūnu. Tai buvo malda, kurią Viešpats išklausė. Tie, kurie ją ištarė, yra verti didelės pagarbos. Tačiau noriu pabrėžti būtent tai, jog laisvė nėra racionalus projektas, šachmatų partija, kurioje galima numatyti daug ėjimų į priekį – tai malda, kreipimasis, apsisprendimas. Tai pirmiausia – vidinis judesys, kuris neretai atrodo beviltiškas, pasmerktas, tačiau būtent tokie judesiai, o ne ekonomika, interesai kuria istoriją.
Du Nepriklausomybės dešimtmečiai buvo „sėkmės istorija“. Nors buvo daug žmonių pačioje Lietuvoje, kurie skaudžiai išgyveno problemas, kurios išliko. Būta tragiškų valdžios klaidų, pavojingų įtampų visuomenėje. Kaip šiandien žinome, buvo ir užsienio pinigai, skirti kelti chaosą.
Laisvės byla tęsiasi ir kiekvieną dieną ją mums reikia ginti. Nėra garantijų, jog kada nors nepritrūksime jėgų, kad nebūsime suvilioti tuščių pažadų, tačiau čia ir dabar turime galvoti ne apie tai, kas įmanoma, o kas – ne, bet apie tai, dėl ko apsisprendžiame.
1940 metais Lietuvos politinis elitas bandė būti „racionalus“. Tiesą sakant, panašiai elgėsi ir Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Čekoslovakijos valdžia. Visi jautė, kad stalinistinis ir nacistinis drakonai tapo mirtina grėsme, tačiau bandė pasislėpti iliuzijoje, kad esą kažkada šie drakonai turi pajusti sotumą ir sustoti.
Karo grėsmė ir vėl labai reali. Aišku, yra svarbių skirtumų, tačiau esame panašioje situacijoje, kaip 1940 metais. Taip pat yra „racionalių“ politikų, kurie bando būti „taikos karveliais“ ar net tikina, kad gyventi „drakono pilve“ nėra taip nepatogu.
Na, o didžiausia gėda Lietuvos istorijoje išliko dviejų Lietuvos pareigūnų atidavimas sovietams. „Permaldavimo auka“ nepadėjo, tik parodė, kad jau susitaikėme su pralaimėjimu.
Šiemet Vasario 16-ąją sutinkame grėsmingoje geopolitinėje situacijoje. Karo grėsmė ir vėl labai reali. Aišku, yra svarbių skirtumų, tačiau esame panašioje situacijoje, kaip 1940 metais. Taip pat yra „racionalių“ politikų, kurie bando būti „taikos karveliais“ ar net tikina, kad gyventi „drakono pilve“ nėra taip nepatogu.
Suprantu, kad nesinori rizikuoti savo politiniu kailiu ir garsiai sakyti nepatogią tiesą, kad, jei norime tapti nenugalimi, turime kiekvienas prie to prisidėti, ir tai nėra patogu, kainuoja laiko, jėgų, taip pat ir finansų.
Turiu vilties, kad Kovo Lietuva nekartos Vasario Lietuvos klaidų ir perims iš jos ne pabaigos defetizmą, bet signatarų drąsą ir pasiaukojimą.
Švęskime laisvę ir kovokime už ją. Imkime pavyzdį iš 1949 metų Vasario Deklaracijos, kurią parengė mūsų laisvės kovotojai, pademonstravę, kad Vasario dvasia nesunyko Birželio sutemose.
Kiekviena karta turi savo laisvės misiją. Laikom frontą.
Andrius Navickas, LR Seimo narys
