Apie savivaldybės priežiūroje esančius rajono kelius ir jų būklę kalbėta gal jau tūkstantį kartų. Vasarą – dulkės ir duobės, rudenį – purvas ir duobės, žiemą – čiuožykla. Savivaldybės galimybės ir resursai šiame reikale irgi akivaizdžiai graudūs. Pikčiausia, kad tokią varganą infrastruktūrą dar papildomai niokoja neatsakingas verslas, kuriam visiškai nusispjauti į prie tų kelių gyvenančių žmonių poreikius, į tai, kad keliai yra bendras mūsų visų turtas, kurio būklė tolydžio prastėja.
Krovėjai ir vežėjai
Apie miško kirtimo ir išvežimo problemas Biržų rajone kalbama turbūt jau dešimtmetį. Pagrindinė bėda – sunkiasvorės technikos išgadinti vietos keliai bei pakelės, nesutvarkytos ir pilnos šiukšlių paliktos laikino medienos sandėliavimo aikštelės.
Praėjusią savaitę žmonės piktinosi miško medžiagos išvežėjais, dirbusiais prie kelio Dirvonakiai – Zastaučiai. Anot pašnekovų, negana to, kad rąstai buvo sukrauti kone važiuojamoje kelio dalyje, kraunamas miškovežis užėmė visą kelią – nei aplenkti, nei apvažiuoti.
Širvėnos seniūnas Saulius Eigirdas sakė apie tai žinantis, tačiau miško vežėjai nelabai linkę su vietinės valdžios atstovais kalbėtis. Anot seniūno, gadinamas ne tik kelias, bet išdarkoma ir pakelė, paliekamos medienos žievės, šiukšlės ir kitos atliekos, kurias paskui kuopti tenka seniūnijai. Seniūnas apie netvarkingus krovėjus pranešė savivaldybės Viešosios tvarkos skyriui, šio skyriaus darbuotojai buvo atvažiavę pakalbėti su miško vežėjais, juos perspėjo.
Pasak S. Eigirdo, seniau miško darbai daugiau vykdavo žiemą, kai yra įšalas ir mažiau išklampojamos pievos ir keliukai. Dabar viskas pasislinko į šiltąjį ir šlapiąjį metų laiką.
Dauguma savivaldybės seniūnų skundžiasi atžagariai dirbančiais medienos ruošėjais. Anot jų, daugiausia tai ne vietiniai, o iš kitų šalies regionų atvykstantys miško kirtėjai ir vežėjai. Neretai grandinė būna ilga – vieni mišką pirko, kiti kirto, treti tempė, o ketvirti vežė. Todėl atsekti, kur kieno atsakomybė, yra tikrai nelengva.
Seniūnai piktinosi, kad medienos ruošėjai dažnai nederina su jais rąstų sandėliavimo vietų prie vietinių kelių, kauna medieną, kur jiems patogiau, kaip minėtu atveju Širvėnos seniūnijoje. Tai gadina kelkraščius, kelia pavojų eismo saugumui. O seniūnai esą nieko negali padaryti, tik apeliuoti į krovėjų sąžinę ir kitus nesamus dalykus.
Ar tikrai vietinė valdžia yra bejėgė?
Apie miško kirtėjų ir ruošėjų savivalę Biržų savivaldybėje buvo kalbama ir praėjusį dešimtmetį. 2015 metais ta proga gimė visai neblogas dokumentas – administracijos direktoriaus įsakymas Nr. A-42 „Dėl apvalios medienos gabenimo“.
Jis, beje, yra galiojantis ir šiandien. Ten nurodoma, kad medienos siuntėjas ne vėliau kaip prieš darbo dieną turi informuoti seniūną apie ruošiamą medienos gabenimą. Kitas šio įstatymo punktas sako, kad, jei medieną ketinama sandėliuoti vietinės reikšmės kelio apsauginėje zonoje, medienos savininkas turi suderinti sandėliavimo vietą su seniūnu ir gauti jo leidimą.
Tačiau kažkodėl tai nelabai veikia. Miško ruošėjai ir gabentojai ramiai ignoruoja šį reikalavimą, o seniūnijos tik beviltiškai skėsčioja rankomis.
Privačių kelių rajone nėra. Visi vietinės reikšmės keliai yra savivaldybės nuosavybė ir jiems galioja valstybės teisinė bazė. O Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme sakoma, kad kiekvienas kelias, kad ir koks nususęs, turi apsauginę zoną, kurios plotis vietinės reikšmės keliams siekia iki 10 metrų nuo kelio briaunos. To paties įstatymo 19 straipsnyje sakoma, kad be kelio savininko ar valdytojo pritarimo (derinimo) draudžiama sandėliuoti bet kokias medžiagas.
Taigi, miško žmonės, kraudami medieną be derinimo su seniūnais, pažeidžia įstatymą. Administracinių nusižengimų kodekse nurodoma, kad medžiagų ir krovinių sandėliavimas kelio apsaugos zonoje, nesuderinus nustatyta tvarka, užtraukia baudą nuo devyniasdešimties iki vieno šimto keturiasdešimt eurų.
Ar miško vežėjus kas nors baudžia?
Savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vedėjas Ričardas Sabas paaiškino, kad šių pažeidimų tyrimas nėra savivaldybės kompetencijoje. Tai tirti ir protokolą surašyti gali policijos ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos pareigūnai.
Kad kelių direkcijos pareigūnai suskubs atvažiuoti ten, kur be leidimo sandėliuojama mediena, tikėtis sunkoka. Tačiau iškviesti policijos ekipažą, jei nepavyksta žmoniškai susikalbėti su vežėjais, seniūnas galėtų.
O kad tai veikia, iliustruoja Nemunėlio Radviliškio seniūnijos pavyzdys.
Seniūnas Giedrius Kubilius, paklaustas, kaip jam sekasi tartis su medienos vežėjais, atsakė su jam būdingu juoduoju humoru: „Vietiniai žino, koks aš beprotis. Kad galiu atvažiuoti pas juos į namus ir pareikalauti susitvarkyti, nes aš juos pažįstu ir žinau, kur jie gyvena. Todėl su jais bėdos nėra. Atvykėliams tai viskas vienodai rodo. Todėl aptikęs tokių veikėjų sandėliavimo vietas ant kelių, dėl kurių nebuvo derinta, kviečiu policiją.“
Grįžta bumerangu
Kad seniūnijos turėtų rimčiau stebėti miško vežėjus savo „medžioklės plotuose“ ir dėtų pastangas gauti jau minėtus derinimus, iliustruoja dar karštas pavyzdys.
Balandžio mėnesį į Aplinkos apsaugos departamentą kreipėsi Vabalninko seniūnijos, Jaunučių kaime sklypą turinti moteris. Į sklypą vedantį servitutinį kelią išgadino mišką vežanti technika. Tyrimą atlikę Miškų kontrolės departamento Panevėžio miškų kontrolės skyriaus specialistai nustatė, jog sugadinta daugiau kaip 300 metrų gruntinio kelio. Medienos gabenimo įmonei buvo duotas terminas gera valia iki birželio vidurio sutvarkyti sugadintą atkarpą. Bet gera valia ne visiems suprantama.
Šį mėnesį Biržų savivaldybė gavo Miškų kontrolės departamento direktoriaus pasirašytą raštą, kuriame sakoma, kad minėtas servitutinis kelias yra valstybinėje žemėje ir pagal Kelių įstatymą priklauso savivaldybei. Cituojamas 2015 metų Biržų savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas A-42 „Dėl apvalios medienos gabenimo“ ir jo reikalavimai dėl medienos transportavimo ir sandėliavimo tvarkos. Toliau sakoma: „Nesant galimybės įrodyti medienos gabenimo darbus vykdžiusios įmonės kaltę, nėra galimybės ir įpareigoti ją sutvarkyti sugadintą kelią. Atsižvelgiant į tai, kad pirminė kelio būklė nebuvo žinoma, bei neturint informacijos, ar buvo sustatyti kelio ženklai dėl eismo apribojimo minimo kelio ruože, vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 punktu, Biržų rajono savivaldybės administracijai yra numatyta prievolė organizuoti kelio sutvarkymo darbus“.
Štai ir grįžtamas ryšys – verslo įmonės suniokotas kelias bus tvarkomas už savivaldybės lėšas.
Anot savivaldybės administracijos direktorės Irutės Varzienės, šį tyrimą, siekiant, kad kelią sutvarkytų jį sudarkiusį įmonė, inicijavo Vabalninko seniūnas Laimutis Braždžionis.
„Mes labai tikėjomės, kad galėsime įpareigoti sutvarkyti tuos, kurie sudarkė tą keliuką. Biurokratinė mašina buvo užvesta, ir iš visur atėjo atsakymas, kad nepakanka įrodymų, nes žodinių įrodymų yra maža. Dabar gavome šį raštą, kad mes turime sutvarkyti tą keliuką. Šį raštą nukreipiau seniūnui L. Braždžioniui su viza, kad organizuotų darbinį pasitarimą ir siūlytų sprendimus. Kadangi dabar seniūnas serga, kai jis grįš į darbą, keliuko klausimas bus sprendžiamas“, – sakė I. Varzienė.
Teisinės spragos
Nereikia visų „malkų“ šioje situacijoje krauti ant seniūnijų ar savivaldybių pečių. Plika akimi regimos ir spragos teisiniuose dalykuose. Seniūnija nėra pajėgi sukontroliuoti, kas ir kokiame miške dirba, ypač atokesnėse vietose. Tarkime, kodėl nėra prievolės miško kirtimo leidimus išduodančioms institucijoms pranešti savivaldybei, kad tokiam ir tokiam piliečiui ar įmonei išduotas leidimas kirsti mišką seniūnijoje, dar nurodant ir kadastrinį sklypo numerį. Tokia informacija leistų seniūnijai bent žinoti, kurioje vietoje vyksta ar vyks miško kirtimas, vežimas ir sandėliavimas. Atskira tema būtų apie perkrautus ir kelius laužančius miškovežius, sudėtingą ir painią jų kontrolės sistemą, įgaliojimus ir panašius dalykus. Peršasi mintis, kad šiame versle sukasi didžiuliai pinigai, todėl yra už ką finansuoti įvairią lobistinę veiklą.