Visai netikėtai dienos išgyvenimai ir patirtys susidėliojo į pasakojimą, kokia didelė vertybė yra neabejingumas. Istorija apie tai, kaip nežinia kada ir kur gali atsidurti, į kokią aplinką papulti ir nuo ko priklausys, kokia linkme pasisuks gyvenimas. Kad ir mažas pūkuotas.
Įprastas antradienis restorane „Alaus kelias“ – gausus svečių ir šurmulio. Vidurdienis. Terasose ir restorano salėse pietauja biržiečiai bei miesto svečiai. Atvykstantys automobiliai parkuojasi šalia įėjimo esančioje aikštelėje.
Staiga viena moteris pakyla nuo savo staliuko terasoje ir pradeda įdėmiai stebėti vieną automobilį. Klusteli, prieina artyn ir išgirsta gailų miaukimą iš po automobilio variklio dangčio. Miaukimas šaižus, virpinantis širdį ne vienam pietaujančiam lauke. Moteris, atvykusi iš Latvijos, pradeda ieškoti pagalbos, bando surasti automobilio savininką, kreipiasi į restorano darbuotojus. Po kelių minučių prie automobilio atskuba surastas vairuotojas – vilnietis Tomas. Miaukimas rimsta, bet nerimo daugėja, nes atidarius variklio dangtį katinėlio nesimato. Tyla.
Dar pusvalandis ir visų mintyse optimizmo mažėja, nes iš automobilio kėbulo garsų nebesigirdi… Viltis maža. Deja. Juk didelė tikimybė, kad tokiu būdu keliauninkas šitame automobilyje atvyko iš ilgesnės nei nei 200 kilometrų kelionės.
Prabėga dar vienas pusvalandis ir dabar jau kiti svečiai išgirsta tą patį intensyvų miaukimą. Restorano komanda kartu su vairuotoju Tomu vėl pradeda ieškoti būdų, kaip išlaisvinti kačiuką. Iš sostinės atvykęs Tomas nusprendžia neišvykti tol, kol miauklys nebus išlaisvintas.
Kas jau padeda beviltiškose situacijose, tai ugniagesiai gelbėtojai. Ne gaisras, bet maža gyvybė įkalinta. Tad Tomas skambina gelbėtojams ir jie jau po keliolikos minučių atskuba į pagalbą. Kaskart pasigirsta tylus „miau“. Kažkur. O kur? Neranda nei gelbėtojai, nei automobilio vairuotojas, nei būrys „Rinkuškių“ įmonės darbuotojų. Reikia ardyti automobilio kėbulą, nes ten tikrai yra mažas pūkuotukas. Gelbėtojai to daryti negali, nes Tomas atvyko ne nuosavu, o tarnybiniu transportu. Ir nors automobilio savininkas telefonu garantuoja leidžiantis ardyti ir ragina tą daryti, bet ugniagesių tarnyba to daryti negali, jeigu savininkas nedalyvauja.
Reikia kito sprendimo – atvyksta biržietiško autoserviso mechanikai Egidijus ir kitas meistras.
Atidaro variklio dangtį ir sekundei pasimato galvytė su baikščiomis akutėmis. Akimirka – ir akytės dingo. Kur? Kažkur mėlyno automobilio kėbule. Lietus lyja, bet specialistai kantriai ardo automobilio apsaugas – vieną po kitos, atsargiai, kad nesužeistų paklydėlio. Nuo pirmojo išgirsto „miau“, kai dar švietė saulė, jau praėjo daugiau nei dvi valandos. Automobilių mechanikų pastangos bevaisės. Maža būtybė tarsi dingo. Visi viliasi, kad gal atsukus po automobilio apačia esančias apsaugas katinėlis netikėtai pabėgo. Gal. Meistrai surenka dalis į vietą ir išvažiuoja.
Bet vilnietis Tomas nepasiduoda. Tvirtai nusprendžia, kad dar pabus kurį laiką Biržuose ir, jei jau neišgirs to gailaus pagalbos šauksmo, tęs dienos planus toliau. Ilgai laukti neteko. Vėl pasigirsta aimana. Gyvybė vis dar ten pat. „Rinkuškiečiai“ ir Tomas iš naujo stoja į paieškas. Vėl bando (tik šįkart jau „Rinkuškių“ darbuotojai) ardyti automobilį, kalbinti, belsti, rodydami visus įmanomus ženklus katinukui, ir netikėtai viena kolegė sušunka: „Pabėgo! Dabar jis po šalia stovinčios mašinos „kapotu“.
Sunku patikėti, bet tai tiesa. Dar vienas restorano svečias atveria automobilį, tik, deja, juodas pūkų kamuoliukas išsprūsta šaltkalviui Virginijui iš rankų ir skuodžia dar po kita mašina. Sustingsta už rato… Ir pagaliau – po trijų valandų atkaklių paieškų ir aukščiausio lygio žmogiškumo – šnypščianti ir išsigandusi katytė jau administracijoje. Pasimetusi tarp daugybės smalsių ją stebinčių akių, visiškai nenorinti bendrauti ir besiginanti taip, kaip moka – urgzdama ir bandydama įkąsti ar įdrėksti.
Dar pusvalandis ir kantrusis vairuotojas Tomas išvyksta tęsti darbų. Po kurio laiko, negalėdama nurimti, į restoraną pasiskambina pirmoji miaukimą išgirdusi moteris. Tiesiog pasiteirauti, ar pavyko surasti ir išgelbėti katytę. Pavyko. Veterinarijos klinikoje patvirtino, kad katytė sveika, nepatyrė jokių traumų. O po gyvenimo kelionės katytė šiuo metu jau saugiai ilsisi barmeno Gvido namuose.
Nerealu, tarp kokių tikrų Žmonių gyvename kasdien.
Alvyda Tamulėnaitė
