Trečiąją poezijos knygą išleidusi Virginija Virkutienė biržiečiams žinoma kaip literatų klubo „Versmė“ vadovė, kūrybos konkursų nugalėtoja ir prizininkė. Kokiose versmėse semiasi įkvėpimo ji pati, kur mato kūrybos prasmę? „Man atrodo, kad poezija turi eiti į šviesą…“ – sako Virginija. Apie tai šiandien ir šnekamės.
– Virginija, papasakokite apie savo trečiosios poezijos knygos „Akimirkos“ gimimą. Kuo ji Tau svarbi, kas diktavo poetinės spalvos pasirinkimą?
– Knygos atsiradimo priežastis gana banali – reikėjo sujungti stalčiuje sukauptus eilėraščius į visumą. Tam „pasitarnavo“ karantino laikotarpis – sėdėjau namuose prie kompiuterio ir rinkau tekstus savo knygai, taip pat ruošiau „Versmės“ almanachą, kuris irgi turėtų greitai pasirodyti. Eilėraščiai – tai mažutės nušvitimo akimirkos, kurios jau niekada nepasikartos. Man atrodo, kad poezija turi eiti į šviesą… O knygą pirmiausia leidžiu sau, dėl savęs.
Smagu ir malonu, kad skaitytojai mano eilėraščiuose randa ir sau kažką artimo, pažįstamo, jaučiamo…
Parašyti žodžiai jau nebėra vien tik mano, jie tampa visų, kurie juos skaito, girdi…
– Kas Tave apskritai įkvepia kūrybai?
– Įkvėpimo niekada neieškau specialiai, bet jį visai netikėtai surandu gamtos vaizdiniuose, metų laikų virsmuose, būties slėpiniuose, ištartuose žodžiuose, išgirstose mintyse, regėtose situacijose. Kai visko prisikaupia labai daug, tada išsilieja žodžiais. Belieka tik juos užrašyti… O parašyti žodžiai jau nebėra vien tik mano, jie tampa visų, kurie juos skaito, girdi…
– Sutinki su posakiu: koks yra kūrėjo gyvenimas, tokia ir kūryba?
– Nemanau, kad koks kūrėjo gyvenimas, tokia ir kūryba. Žinoma, kūriniuose gali būti ir labai asmeniškų akimirkų, veikiamų aplinkos, socialinės padėties, bet tai jau būtų memuarai, dienoraštis. Kiekvienas rašome, jei be to negalime gyventi, taip, kaip mokame, kaip galime, bet nebūtinai apie save.
– O koks Tavo gyvenimas? Kur tu gimei ir užaugai? Papasakok apie savo šaknis, vaikystę. Kokie ryškiausi tų dienų prisiminimai?
– Mano šaknys – jau išnykusio Starkonių kaimo viekiemyje prie Biržų girios. Buvau tikras gamtos vaikas. Šeimoje augome dvi sesės ir brolis. Mūsų beveik visas laisvalaikis prabėgdavo lauke. Tai ir žaidimai, pagalba tėvams ūkio darbuose, grybavimai, riešutavimai, uogavimai… Sodybą supo didžiulė erdvė. Kieme buvo dvi didelės liepos su senu gandralizdžiu, augo ąžuoliukas, pasodintas karo metais žuvusiam dėdei.
Dabar ten tik lygus laukas, bet viskas atgyja prisiminimuose ir sapnuose…
– Ar vaikystėje mėgai poeziją? Kurias knygas dabar galėtum pavadinti esminėmis vaikystės knygomis?
– Vaikystėje labiau mėgau skaityti pasakų knygas negu poeziją.
– Kas ir kada Tavo gyvenime įvyko, kad ėmei rašyti eilėraščius? Prisimeni savo pirmąjį tekstą?
– Pirmieji mano eilėraštukai parašyti būnant antrokei Būginių kaimo mokykloje. Rašiau ir pasakas, kurias sukurdavau kelis kilometrus grįždama iš mokyklos, o parėjusi namo užrašydavau. Tebeturiu tuos užrašus…
– Tavo naujosios knygos tekstuose yra minimi poetai J. Strielkūnas, E. Matuzevičius. Kokie poetai lietuvių literatūroje tau artimiausi, palikę žymę tavo rašymo stiliui?
– Man labiausiai patinka poezija, kuri tarsi sukrečia savo energija, paliečia savo gyliu, sujaudina ir sušildo nuoširdumu.
Atrodo, kad dabar poezija proziškėja, joje atsiranda vis daugiau realaus gyvenimo detalių. Man patinka įvairių stilių poezija, bet ji turi turėti savo ritmą, savo struktūrą, sąmojo blyksnius.
Patinka J. Marcinkevičius, J. Strielkūnas, M. Martinaitis, K. Navakas, A. Balbieriaus tekstai, jaunų autorių kūryba.
Viena mano mėgstamiausių knygų – Clarisa Pinkola Estes knyga „Bėgančios su vilkais‘‘ – tai lyg moterų biblija.
– Ką pastaruoju metu skaitai, ko knygose ieškai?
– Labai mėgstu skaityti knygas. Neseniai perskaičiau K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“ antrąją knygą.
Prieš tai H. Morris „Aušvico tatuiruotojas“ bei jos tęsinį „Cilkos kelias“. Labai gera knyga ir O. Tokarczuk „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“.
Patinka skaityti apie moterų gyvenimus ir likimus, biografines knygas apie įdomias asmenybes.
Knygose tarsi susitinki pats su savimi…
Viena mano mėgstamiausių knygų – Clarisa Pinkola Estes knyga „Bėgančios su vilkais‘‘ – tai lyg moterų biblija.
– Tavo eilėraščiuose ryškus Biržų motyvas. Čia tikrieji Tavo namai? Beje, kokį vaizdą matai pro savo langus?
– Taip. Biržai yra mano gimtinė ir mano namai dabar. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi gražėjančiu miestu ir jo istorija.
– Tavo viename eilėraštyje klausiama: „Kur ta vieta, kur visi pasveiksta/nuo liūdesio, pykčio ir nuo kvailumo?“ Kur tokia vieta yra Tau?
– Sakoma, kad namai ten, kur širdis, ten, kur gyventi gera… Tebeturiu ir rūpinuosi mama, kuri dabar jau gyvena pas mane. Biržų krašte yra mano giminės šaknys, teikiančios stiprybę ir galbūt postūmį kurti. Čia gyva biržietiška tarmė, kuria irgi bandžiau rašyti dalyvaudama Biržų šventės metu vykusiuose eilėraščių konkursuose. Juose dalyvauju su savo dukra Vilija.
Jaučiuosi puikiai būdama moterimi, o buitis, kasdieniai rūpesčiai, maisto gaminimas – tai irgi kūryba, improvizacija, pasirinkimai, kuriuose įdomu dalyvauti ir juos stebėti.
– „Sako, kad ji – tik laipteliu žemiau už angelus…“ Čia taip rašai apie moteris. Ar taip ir jautiesi? O kaip buitis, kasdieniai motinos, žmonos rūpesčiai? Ar jie „draugauja“ su poezija?
– Sakoma, kad vyrai stato namą, o moterys ten sukuria namus. Kai moteris kuria – viskas aplinkui sužydi…
Jaučiuosi puikiai būdama moterimi, o buitis, kasdieniai rūpesčiai, maisto gaminimas – tai irgi kūryba, improvizacija, pasirinkimai, kuriuose įdomu dalyvauti ir juos stebėti.
– Tavo eilėse dažnai kartojasi metų laikai, mėnesiai. Tačiau dažniausiai mini vasarį. Jis Tau kuo nors ypatingas? Beje, ar mėgsti savo gimimo dieną, ją šventi?
– Sukasi tas amžinasis laiko ratas ir, atrodo, kad vis greičiau… Patinka visi metų laikai ir mėnesiai, ta gamtos įvairovė, pasikeitimai. Nors man gražiausias pavasaris, gal kad mano gimtadienis balandžio mėnesį, jau bundant pavasario žiedams. Gera susitikti su artimaisiais, su draugais, deja, jau antri metai bendravome beveik tik virtualiai.
– Jeigu nustotum rašyti, ar turėtum ką veikti? Kokia veikla dar Tave žavi, kur gali save realizuoti?
– Nėra taip, kad visą laisvalaikį tik rašau. Užsiimu ir kita mėgstama veikla – tapyba, fotografavimu, rankdarbiais, gėlių priežiūra…
– Tavo knygos 13 (!) puslapyje – eilėraštis, pavadintas „Laimė“. Tai tarsi laimės receptas. O kas yra laimė Tau?
– Laimė – tai sveiki artimiausi žmonės, kai jiems viskas sekasi. Tai ramybė širdyje, laisvi pasirinkimai laisvoje aplinkoje… Ir tikrai žinau, kad kuo daugiau savęs atiduodi, tuo daugiau gauni atgal. Gera, kai gali pasidalinti, ką turi, su kitais. Tai ne vien materialūs dalykai, tai ir laikas, ir dėmesys, ir kūryba…
Rasa Penelienė
2021-05-18
