Jau rytoj sėsime prie Kūčių stalo.
Tikiuosi, nepavargę. Be nuoskaudų. Be nerimo likučių. Be draskančio liūdesio.
Juk viskas, ko reikia, yra čia.
Staltiesė netobulai balta? Pernelyg pašiauštas anūkės kuodas? Ne taip sudėlioti žodžiai? Rankos prisigėrusios silkių kvapo?
O kas pasakys, kokia tikroji Kūčių spalva? Ir kokiu žodžiu jas ištarti? Kuo turėtų jos kvepėti?
Ir Dievo kvapas – koks?
Užtenka žinoti, kad viskas, ko reikia, yra čia. Tiek, kiek reikia. Taip, kaip reikia.
Suklusti, išgirsti, pajusti vienam kitą. Dėkoti ir atsiprašyti. Ir atleisti.
O po to ateis Kalėdos.
Su šventėmis.
