Tikriausiai ne vienas biržietis, stebėjęs Dakaro lenktynių uždarymo ceremoniją, atkreipė dėmesį į garbanę, nardančią tarp Vaidoto Žalos komandos narių. Vos parskridusi iš Saudo Arabijos, Jurga Urbonaitė skubėjo aplankyti Nemunėlio Radviliškyje gyvenančių tėvų, o numalšinusi ilgos kelionės nuovargį sutiko pasidalyti dar karštais įspūdžiais su „Šiaurės rytais“.
„Lenktynių tempas – alinantis, bet kaskart joms pasibaigus suprantu, kokia vis dėlto tai užkrečianti patirtis“, – sako trečius metus pasauliniame ralyje dirbanti komandos fotografė.
– Kada pradėjai domėtis fotografija?
– Tėtis turėjo fotografijos laboratoriją ir fotografuodavo su „Zenit“. Būdavo įdomu ateiti į raudonomis lempomis apšviestą kambariuką, žiūrėti, kaip jis mirko popierius, kaip ryškėja nuotraukos. Tai – pats pirmasis prisiminimas apie prisilietimą prie fotografijos. Bet rimtai į fotografija „įkritau“ jau po studijų universitete, dalyvaudama savanorystės projekte Ispanijoje. Iki tol gal 3-4 metus turėjau fotoaparatą, fotografuodavau savo malonumui, bet būtent Ispanijoje suvokiau, ką toliau gyvenime noriu veikti. Su kolege mokėme anglų kalbos dizaino departamente, kur buvo galima spausdinti didelio formato nuotraukas. Po poros savaičių projekto vadovei pasiūlėme surengti parodą, kuriai fotografuotume ten dirbančius žmones.
– Kuo jie užsiėmė?
– Tai buvo modernių baldų kūrimo įmonė ir kartu akademinio, profesinio mokslo institucija, kuri rengė tam specialistus. Kitaip nei Lietuvoje, profesinė mokykla Ispanijoje gali suteikti ir bakalauro bei magistro laipsnius. Studentai gilinosi į baldų gamybą, dizainą, apmušimą ir kitas pasirinktas sritis, o baigę studijas gaudavo aukštojo išsilavinimo diplomus.
Dauguma dėstytojų buvo sukūrę baldus, tad mes sugalvojome projektą tuos baldus ir kūrėjus grąžinti „prie šaknų“ – pvz., baldus, sukurtus iš alyvmedžio, fotografavome regione, kur buvo daug šių medžių. Arba sofą, pavadintą „Siera Nevada“, nuvežėme ant to paties pavadinimo kalno. Atlikdama šį projektą, labai aiškiai supratau, kad grįžusi į Lietuvą noriu imtis fotografijos ir gyventi ne tik tuo, bet ir iš to.

– O kaip susipažinai su Vaidotu Žala ir prisijungei prie komandos skrydžiui per Dakarą?
– Su Vaidu pasyviai susipažinau prabangių automobilių salono renginyje. Jis buvo vienas iš pranešėjų, kalbėjo apie ralius ir dakarus. Persimetėme keliais žodžiais, nufotografavau jį su kažkuo, ir tiek. Netrukus po to jis kreipėsi, nes ieškojo fotografo į savo komandą. Sutikau, po to gal 4 raliuose buvau testuojama – kaip fotografuoju, ką fotografuoju, kaip greitai paruošiu medžiagą ir pateikiu reikiamiems kanalams. Paaiškėjo, kad Vaidas manyje rado, ko ieškojęs. Taip 2024 metais pirmąkart išvykau į Saudo Arabiją.

– Kuo ralių fotografija ypatinga?
– Ralių ir ypač Dakaro fotografavimui reikalinga ne tik patirtis, bet ir tam tikros žmogiškosios savybės – greitis, orientacija, stresinių situacijų valdymas.
Turi būti fiziškai ir psichologiškai ištvermingas, nes trūksta miego, tenka ilgai sėdėti už vairo, nuotraukos turi pasiekti kanalus kaip galima greičiau. Kartais tenka ir pafilmuoti, būtina mokėti bendrauti su žmonėmis.
Man labai pravertė ispanų kalbos žinios. Jei Dakaras ir toliau vyks Saudo Arabijoje, o aš toliau ten keliausiu – svarstyčiau įgyti arabų kalbos pagrindus, nes retas vietinis kalba angliškai.

– Kaip iš vidaus atrodo Dakaro lenktynės?
– Pirmiausia, tai didžiulis renginys viduryje dykumos. Automobiliai atplukdomi laivais į Jambu uostą ir iš ten keliauja į startą prieš greičio ruožus. Komandos gyvena stovyklavietėse, vadinamose bivakais, miega – miegmaišiuose palapinėse. Nors šiemet pirmas, rodos, keturias, naktis nakvojome viešbutyje, patogiau nei kiti. Bivake vienu metu būna kokie 3-4 tūkstančiai žmonių: mechanikai, lenktynininkai, šturmanai, kiti komandų nariai. Lenktynės vyksta intensyviai nuo ankstaus ryto – pirmiausia iškeliauja motociklai, lengvieji automobiliai, tada sunkvežimiai. Kas nors vis nemiega, nes transporto priemonės grįžta apgadintos, su mechaniniais, elektroniniais gedimais.
Bet yra ir naudos – visi lenktynių dalyviai laisvai bendrauja tarpusavyje, tad galėjau pagilinti ispanų kalbos žinias, pasikalbėti su kitiems galbūt tik ekrane matomais lenktynių profesionalais. Patinka toji bendrystė – viduryje dykumos susirenka tūkstančiai „nurautų“ žmonių ir dvi savaites gyvena vienu tikslu: kad komanda pasiektų kuo aukštesnį rezultatą. Lyg „Burning man“ festivalis, tik ne muzikos mylėtojams, o „benzingalviams“. Tos dvi savaitės – itin intensyvios, bet grįžti ir supranti, kokia vis dėlto tai užkrečianti patirtis.

– Važiavote kartu su komanda, o gal sekėte paskui ar laukėte tam tikruose taškuose?
– Pagrindinė mūsų komandos užduotis yra dokumentuoti komandos kasdienybę nuo pusryčių iki vakarienės. Keliaujame atskiru, žiniasklaidos, automobiliu įprastais keliais. Dažniausiai lydime komandą iki starto ir tada jau skubame prie finišo, nes turime juos ten pasitikti po greičio ruožo. Įsivaizduokite, startas yra už 400 kilometrų nuo bivako, kaip Biržai nuo Druskininkų. Važiuojame į startą visus tuos 400 kilometrų, tada miname į finišą kaip įmanoma greičiau, kad pasitiktume komandą ten. Jei pavyksta susiplanuoti, fiksuojame komandą ir lenktynių metu, bet mums svarbiausia sutikti juos prie finišo, vis dėlto emocijos ten yra pačios tikriausios. Kitaip sakant, pagrindiniai mūsų taškai yra startas ir finišas, o tada jau grįžtame į bivaką ir fotografuojame ar filmuojame mechanikus, rato keitimo treniruotes, Vaido interviu ir kitus dalykus.

– Kas buvo sunkiausia ar lengviausia?
– Lengviausia – gyventi tuo, kas vyksta, tiesiog vinguriuoti pagal upės vagą. Svarbu neturėti lūkesčių ir nekelti sau reikalavimų, nes planuok neplanavęs, o diena gali baigtis visiškai kitaip, pavyzdžiui, žemėlapyje kelias yra, bet iš tiesų jis uždarytas.
Sunkiausia – intensyvumas, nes labai trūksta miego ir jis nėra kokybiškas. Kaip minėjau, nakvojome palapinėse bivake, ten nuolat didžiulis triukšmas ir smarvė nuo pneumatinių įrankių, kalančių „užkepusias“ detales, ir dyzelio, naudojamo generatoriui, nes mechanikai visą naktį tvarko automobilius. Rutina kasdien tokia pati – jei pasiseka, 5 valandos miego, dušas, pusryčiai valgyklos angare, tada išlydime ekipažą, pjauname į finišą, grįžtame į bivaką, darbai ten…
– Gal buvo kokių ypatingų ar didelį įspūdį palikusių patyrimų (aišku, be pergalės)?
– Pergalė šiemet buvo emociškai stipriausias taškas lenktynėse, nes į Dakarą išvažiuoti reikia didelių pastangų ir finansų, o pirmos vietos beduino parvežimas yra kiekvieno lenktynininko svajonė ir labai didelis pasiekimas tokiai šaliai kaip Lietuva.
Turint galvoje, kad Dakare yra komandų, kurių biudžetai yra dešimtimis kartų didesni nei lietuvių, pergalės įgyja dar didesnę reikšmę.
Didžiausią įspūdį paliko arabų draugiškumas. Ten labai didelė socialinė atskirtis – nuo kupranugarių piemenukų iki prabangiai gyvenančiųjų.
Tačiau nepriklausomai nuo gyvenimo aplinkybių arabai yra labai draugiški žmonės. Buvo atvejis, kai prakirtome padangą – nuvežė į dirbtuves ir sutvarkė už juokingus pinigus, gal 7 eurus.

– O kaip maitinotės dykumoje? Minėjai valgyklą – kiekviena komanda turėjo savo virėjus ar visi valgė bendrai?
– Pagrindinis maistas – tris kartus per dieną bivake, bendrai. Dažniausiai ten pusryčiaudavome ir vakarieniaudavome, nes pietų metu būdavome kelyje. Retais atvejais, kai nakvodavome mieste (viešbutyje ar apartamentuose), praleisdavome ir vakarienę.
Komandos virėjas gamino maistą tik ekipažui – lenktynininkui, šturmanui ir mechanikui. Mūsų šefas Gediminas rūpinosi ne tik jų mityba, bet ir visa buitimi, padėdavo išskalbti kombinezonus. Jis – talentingas šefas, atsakingas už sveiką ir subalansuotą mitybą, kad nekiltų virškinimo problemų visą dieną leidžiant automobilyje.
Saudo Arabijoje vienas iš tradicinių patiekalų yra vištiena su ryžiais, nesu valgiusi skanesnės. Kasdien valgant gal ir nusibostų, bet kaskart važiuojant į Dakarą žinome, kad bus vištienos su ryžiais ir ji tikrai bus labai gera.
– O kaip ten oras? Nepripustė smėlio į akis?
– Dykumos oras permainingas – dieną iki 30 laipsnių šilumos, naktį apie 5 laipsnius šilumos ir mažiau. Vos tik saulė nusileidžia, iškart atvėsta, yra buvę ir iki nulio. Pernai pirmas kelias dienas buvo didžiulė smėlio audra, pripustydavo smėlio ant miegmaišių net dvigubo sluoksnio palapinėse, ką jau kalbėti apie akis – negalėjau kontaktinių lęšių nešioti, buvau su akiniais.
Ko jau ko, bet smėlio parsivežame užtektinai – kaskart ruošdamasi į kelionę, tik Saudo Arabijoje naudojamuose batuose ir drabužiuose randu pernykščio, ryškiai oranžinio, dykumos smėlio. Sakau, kad tai mano talismanas!
Aistė Černiauskė






