Kai pasaulis, regis, prasmego karuose, kasdien žmonės žudo vienas kitą, jau nekalbu apie tai, kokius padarinius visa ši beprotybė turės procesams gamtoje, šv. Velykų žiniai sunku prasibrauti į mūsų širdis.
Mes trokštame gyvenimo pergalės prieš mirtį, tačiau, pripažinkime, sukrėsti iki sielos gelmių turintis liudijimas – „Kristus prisikėlė, tikrai prisikėlė“ – dažniausiai nuskamba kaip ritualiniai žodžiai, mandagumo frazė, panaši į menkavertį pasiguodimą: „na, galbūt viskas bus gerai.“ Tuo labiau, kad gyvename skambių žodžių infliacijos laikais, kai jie neatveria durų, bet veikiau yra krūmai, kuriuose galima slėptis nuo tikrovės.
Kita vertus, gal būtent todėl, kad pamiršome Vilties, Tikėjimo ir Meilės jėgą, pradėjome kliautis tuo, kas žada daug, duoda gerokai mažiau, o paskui palieka nusivylusius ir žaizdotus?
Šiandien mums prasmę prarado pats žodis „prisikėlimas“. Nukrenti ir atsikeli su nubalnotais keliais ir tiek? Ar šv. Velykos gali pažadėti tik tiek? Ne. Prisikėlimas yra drungno laiko vandens virsmas į rūšinį vyną.
Šiandien mums prasmę prarado pats žodis „prisikėlimas“. Nukrenti ir atsikeli su nubalnotais keliais ir tiek? Ar šv. Velykos gali pažadėti tik tiek? Ne. Prisikėlimas yra drungno laiko vandens virsmas į rūšinį vyną. Tai ne apie kiekybę, bet apie kokybę.
Ar mes dar turime drąsos patikėti Amžinybe? Šiandien ji labiau gąsdina, kaip nesibaigiantis laikas, kurį kažkaip reikia „prastumti“. Didžioji dauguma šiandienos žmonių trokšta ne Amžinybės, bet nustumti mirtį kuo toliau. Juokeliai apie nuobodžią kompaniją Danguje iš tiesų atskleidžia vyraujančia abejone esmine krikščionybės tiesa apie tai, kad Dangaus karalystė – tai džiaugsmas, apvalytas nuo bet kokių toksiškų priemaišų. Tai brangakmenis, kurį kvaila iškeisti į bet kokias praeinančias pasaulio gėrybes.
Kaip rašė popiežius Benediktas XVI: „Mums reikia mažesnių ar didesnių vilčių, palaikančių mus kasdieniame kelyje. Tačiau jų nepakanka be didelės, visa kita pranokstančios vilties. Ši didelė viltis tegali būti visa aprėpiantis Dievas, galintis dovanoti tai, ko patys neįstengiame pasiekti. Vilties pamatas yra Dievas – ne koks nors Dievas, bet Dievas, turintis žmogišką veidą ir mylėjęs mus iki galo – kiekvieną atskirą žmogų ir žmoniją kaip visumą. Jo Karalystė yra ne įsivaizduojama anapusybė, ne ateitis, kurios niekada nebus; jo Karalystė yra ten, kur mylima ir kur mus pasiekia jo meilė. Jo meilė vienintelė teikia mums galimybę kasdien blaiviai, neprarandant vilties polėkio, laikytis iš prigimties netobulame pasaulyje. Ir jo meilė sykiu laiduoja, jog tikrai egzistuoja tai, ką tik miglotai nuvokiame ir ko giliausiai laukiame – gyvenimas, kuris yra „tikras“ gyvenimas.“
Šv. Velykų istorija – tai pasakojimas apie tai, kaip žmonės bandė nugalėti Dievą, prikalti prie kryžiaus Viltį ir, deja, pasijuto ne visagaliai, bet sutrikę ir išsigandę našlaičiai.
Šv. Velykų istorija – tai pasakojimas apie tai, kaip žmonės bandė nugalėti Dievą, prikalti prie kryžiaus Viltį ir, deja, passijuto ne visagaliai, bet sutrikę ir išsigandę našlaičiai. Kai mes „išsilaisviname“ tuo Kūrėjo, kai pasiunčime visą pasaulį velniop, netampame laisvi, bet tik labai pažeidžiami ir nelaimingi. Todėl Prisikėlimo žinia ir yra nuostabus džiaugsmas, kad niekas negali užmušti mūsų gyvenimuose Vilties, Tikėjimo ir Meilės. Jos prisikelia. Pradeda skleistis netikėčiausiose vietose – nes Geroji Naujiena apima ir tai, kad Dievas sugeba net mūsų nesąmonių mėšlą paversti derlinga trąša. Tiesa, Jis nieko neprimeta prievarta, bet visada vėl ir vėl atgaivina tai, kas, regis, visam laikui nuvyto, ir pasiūlo.
Būtų nesąžininga neigti, kad šiandien visas pasaulis įklimpęs ir kiekviename iš mūsų vyksta bejėgiškumo ir pykčio, nerimo ir susierzinimo šokis. Tam tikrai turime pagrindo. Neabejoju, kad kiekvienas nesunkiai išvardintume keliasdešimt dalykų tikrovėje, kurie trukdo tarsi akmenukai kasdienybės batuose. Tačiau net pats mūsų pasipiktinimas yra ženklas, kad manome „gali būti ir kitaip.“
Gyvenimas ir pasaulis yra dovana ir tai tiktai atpažinsime, jei turėsime drąsos pravėdinti savo gyvenimus Šv. Velykų vilties gaiva. Prisikėlimas yra tikrovės dėsnis. Būtent dėl to, nepaisant tiek tūkstančių metų žmonijos bepročiavimo, pasaulis išlieka ir, tikiu, keliauja ne į pražūtį, bet į Amžinybę.
