Lietuvą sukrėtęs „čekiukų“ skandalas pasiekė naują teisinio paradokso stadiją.
Prokurorai, siekdami išieškoti tarybų narių panaudotas transporto lėšas, griebėsi tokio aklo formalizmo, kuris grasina paralyžiuoti ne tik regionų politiką, bet ir pačių valstybės įmonių veiklą.
Istorija apie lizinguojamus tarybos narių automobilius apnuogino sisteminę teisinę šizofreniją: viena valstybės ranka reikalauja elgtis kaip šeimininkui, kita – už tai baudžia.
Teisinis detektyvas: tavo, bet ne tavo
Biržų savivaldybės tarybos nariai atsidūrė teisme, nes vietos biudžeto lėšomis kompensavo savo lizinguojamo automobilio remonto išlaidas. Svarbu pabrėžti: politikas dokumentų neklastojo, o kurą visų savo kadencijos kelionių metu pylėsi išskirtinai iš asmeninių lėšų. Į Savivaldybės biudžetą jis kreipėsi tik dėl realių automobilio remonto išlaidų kompensavimo, transporto priemonė buvo naudojama atliekant tarybos nario funkcijas. Atrodytų – sąžiningas ir skaidrus pareigų vykdymas.
Tarybos narys ne pats vienas rašė Savivaldybės reglamentą. Jį rengė teisininkai, tvirtino Taryba, o atneštas remonto sąskaitas-faktūras tikrino ir laimino savivaldybės buhalterija.
Tačiau prokuratūra čia įžvelgė pažeidimą. Logika geležinė ir kartu ciniška: kol lizingo sutartis nepasibaigė, automobilio savininkas teisiškai yra lizingo bendrovė. Jei Savivaldybės reglamente buvo įrašyta, kad kompensuojamos „nuosavo transporto“ išlaidos, vadinasi, Tarybos narys remontavo ir gerino „svetimą turtą“. Prokurorų verdiktas – remonto pinigus grąžink, nes nepagrįstai praturtėjai.
Čia pat susiduriame su teisine šizofrenija. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas aiškiai nurodo, kad lizingo gavėjas privalo savo lėšomis išlaikyti ir remontuoti turtą. Taigi, pagal vieną valstybės įstatymą politikas privalėjo mašiną remontuoti, tačiau pagal prokurorų interpretaciją – neturėjo teisės gauti kompensacijos už šį remontą.
Nuo Tarybos nario iki policijos ir autobusų parkų: Pandoros skrynia
Jei teismai aklai patenkins tokius prokurorų ieškinius, bus atverta pavojinga Pandoros skrynia. Šis formalus principas – kad negalima viešosiomis lėšomis remontuoti lizinguojamo turto – teisiškai privalės galioti visiems.
Pažvelkime plačiau. Didžioji dalis Lietuvos policijos automobilių, greitosios pagalbos reanimobilių ar savivaldybių autobusų parkų transporto priemonių yra įsigytos lizingo arba veiklos nuomos būdu. Vadovaujantis prokurorų logika, šalies autobusų parkai neturi teisės daryti techninio aptarnavimo ar remonto lizinguojamiems autobusams, nes taip „gerina ne savo turto būklę“.
Šiandien teismų sistemai tenka dirbti milžiniško visuomenės spaudimo sąlygomis. Naratyvas „visi politikai – sukčiai“ yra patogus emocijoms kurstyti, bet pavojingas teisingumui.
Jei įstatymai šalyje galioja visiems vienodai, kiekvienas pilietis įgyja teisę užversti prokuratūrą skundais, reikalaudamas ištirti visas šalies biudžetines įstaigas, remontuojančias lizinginį transportą. Kas laukia tada? Tūkstančiai menkaverčių tyrimų ir visiškas teismų bei viešojo sektoriaus paralyžius.
Valstybė išleis dešimtis tūkstančių eurų teisiniams procesams tam, kad išieškotų kelis šimtus eurų už pakeistus automobilio stabdžių diskus ar važiuoklės dalis.
Valdžios klaidos virsta piliečio bausme
Didžiausia šios situacijos neteisybė – visiškas atsakomybės perkėlimas galutiniam vartotojui. Tarybos narys ne pats vienas rašė Savivaldybės reglamentą. Jį rengė teisininkai, tvirtino Taryba, o atneštas remonto sąskaitas-faktūras tikrino ir laimino savivaldybės buhalterija.
Vakarietiškoje teisėje galioja teisėtų lūkesčių ir valdžios lojalumo principas: jei institucija patvirtino tvarką ir žmogus ja sąžiningai vadovavosi, jis negali nukentėti atgaline data dėl to, kad valdininkai paliko dviprasmišką formuluotę ar kablelio klaidą. Šiandien gi matome bandymą taikyti kolektyvinę kaltę – į vieną puodą sumetami tie, kurie klastojo kuro čekius, ir tie, kurie patys mokėjo už kurą, bet tapo prasto teisinio reglamentavimo įkaitais dėl automobilio remonto.
Šiandien gi matome bandymą taikyti kolektyvinę kaltę – į vieną puodą sumetami tie, kurie klastojo kuro čekius, ir tie, kurie patys mokėjo už kurą, bet tapo prasto teisinio reglamentavimo įkaitais dėl automobilio remonto.
Ar teismai atlaikys „Tapino efektą“?
Niekas negali paneigti Andriaus Tapino ir „Skaidrinam“ iniciatyvos naudos – ji apvalė sistemą nuo įžūlaus piktnaudžiavimo. Tačiau šiandien teismų sistemai tenka dirbti milžiniško visuomenės spaudimo sąlygomis. Naratyvas „visi politikai – sukčiai“ yra patogus emocijoms kurstyti, bet pavojingas teisingumui.
Teisėjams šiandien reikia neeilinės profesinės drąsos priimti teisiškai teisingą, nors visuomenei ir „nenaudingą“ sprendimą. Jei teismai pasiduos gatvės teismo baimei ir ims aklai bausti visus iš eilės, bus pasiųsta baisi žinutė: valstybės institucijų parašai ir patvirtintos tvarkos nieko nebevertos, o sąžiningiems profesionalams į regionų politiką geriau išvis neiti.
Lietuvos teismai stovi kryžkelėje. Jie turi tapti sveiko proto filtru, kuris atskirs realią korupciją nuo techninių sistemos klaidų. Teisė privalo vadovautis protingumo principu, nes aklas įstatymo raidės sekimas, atmetant jo dvasią, tiesiog sudegins pačius teisingumo namus.
Valdas Budriūnas
