Jo vardas buvo Mauša, Jodelis, Izraelis ar kitoks – nesvarbu. Lipo jis Kalvarijoje, Krakėse, Kaišiadoryse, Jonišky ar Šilalėje – nesvarbu irgi. Ko konkrečiai jis ten lipo – šviesiaplaukės lietuvaitės ar senyvo savo tautiečio, prekiaujančio geležimis beigi muilu – net tai nesvarbu. Svarbu, kad jis – žydas – lipo kopėčiomis.
Jis buvo ugniagesys. Vienas iš tūkstančių Lietuvos žydų – savanorių ugniagesių. Tų, kurie Nepriklausomybei brėkštant būrėsi į pirmąsias kovotojų su ugnimi komandas. Tų, kurie pirmieji susiprato tokias steigti – nes dėl istorinių aplinkybių gyveno miesteliuose, o šiuos ne žalias gaidys kapojo tūžmingai ir be gailesčio: tik vasara sausesnė, ir sudegė vėl kokia Plungė ar Obeliai.
Nelengva būti pirmiesiems. Valstybė dar į vystyklus kakoja, savivaldai ugniagesyba nė motais, taigi, jie – Lietuvos žydai ugniagesiai – patys rinko lėšas būtiniausiai kukliai įrangai: iš pradžių kirviams ir kobiniams, vėliau šulėms – statinėms vandenvežėms. Dar vėliau – rankiniams siurbliams.
Nelengva būti pirmiesiems. Valstybė dar į vystyklus kakoja, savivaldai ugniagesyba nė motais, taigi, jie – Lietuvos žydai ugniagesiai – patys rinko lėšas būtiniausiai kukliai įrangai: iš pradžių kirviams ir kobiniams, vėliau šulėms – statinėms vandenvežėms. Dar vėliau – rankiniams siurbliams. Gyvenimas ėmė bėgti, Lietuva prakuto – netrukus prabilta ir apie motorinius siurblius ar pirmąsias autocisternas. Netrukus ugniagesių šalmus pasičiupo ir lietuviai.
Šis tekstas – ne apie trintį. Jos būta. Ji buvo natūrali ir užprogramuota Lietuvos modernėjimo. Ugniagesybos profesionalizacija ir modernizacija sutapo su aktyviu lietuvių skverbimusi į šią gyvybiškai svarbią gyvenimo sritį. Praėjusio amžiaus ketvirtame dešimtmetyje ugniagesyba sparčiai lietuvėjo. Dar keli dešimtmečiai – tarytum Norberto Černiausko „Fado“ – ir būtų suvis moderni, profesionali ir – tikėtina – daugiausia lietuviška ugniagesyba.
Bet to nebuvo.
Vietoj to Lietuvą užgrobė sovietai ir gerokai pridergę po metų išsinešdino atgalios – vejami nacių. Pastarieji nesicackino, skirčių ir nuopelnų nežiūrėjo – ir visus Lietuvos žydus ugniagesius kartu su kitais litvakais pavertė žvyrduobėmis. Tomis, pro kurias amžininkai eiti bijo. Tomis, kurias amžininkų vaikai kartkartėmis aplankydavo nakčia su kastuvais. Ką padarė amžininkų anūkai? – paklausite. Pastatė žymiuosius rudus ženklus – a la „Žydų žudymo vieta“ – maždaug kaip rūkymo ar šašlykų kepimo.
Žvyrduobėse savo ugniagesybos karjerą baigė ir Krakių komandos viršininkas Alpernas, ir Kalvarijos komandos viršininkas Bliumenzonas, ir Kaišiadorių ugniagesių vadas Gurvičius, ir Joniškio bei Jonavos komandų vadovai Libmanas ir Goldšmitas.
Ką padarė amžininkų anūkai? – paklausite. Pastatė žymiuosius rudus ženklus – a la „Žydų žudymo vieta“ – maždaug kaip rūkymo ar šašlykų kepimo.
Tose pačiose žvyrduobėse pradingo ir Vilkaviškio komandos brandmistras Fišelevičius, kuris 1933 m. savo sumanumu išgelbėjo visą miestą nuo milžiniško gaisro. Kažkur ten ir Pakruojo ugniagesių skyrininkas Rubenšteinas – tas, kuris vieną žiemos gaisrą gesino net apledėjęs. Ten ir Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas Kauno savanoris ugniagesys Icikas Rozinas. Visi jie ten: žvyrduobėse ir kolektyvinėj užmaršty.
Nelengvas buvo to žydo, lipusio kopėčiomis, gyvenimas. Veidą jo plakė liepsnų liežuviai, aplink švirkštė šaltas vanduo. Nevertino amžininkai – vis bandė iš rankų atimti kirvį ir nuo siurblio – sumestinio – nustumti. Vėliau atėjo sovietai, pridarė nesąmonių. Po to – naciai. Nužudė. Išžudė. Visus. Iki vieno. Po to vėl sovietai.
Laikas, laikas, nesustojantis laikas. Po to – laisva Lietuva. Ten irgi – pamiršo: mes niekur Lietuvoje nerastumėm gatvės ar bent gatvelės, skirtos atminti juos – daugybę sykių mūsų jauną šalį gelbėjusius didvyriškus Lietuvos žydus ugniagesius – pirmuosius šventojo Florijono kariaunos karius mūsų šalyje. Užtat mes tebeturim anekdotus. Skaičiuotes vaikiškas ir žiaurias. Apie kopėčias ir pagaliuką. Skaičiuotės šios lyg anekdotai kartais nuskamba ir iš aukštų tribūnų.
Mes niekur Lietuvoje nerastumėm gatvės ar bent gatvelės, skirtos atminti juos – daugybę sykių mūsų jauną šalį gelbėjusius didvyriškus Lietuvos žydus ugniagesius – pirmuosius šventojo Florijono kariaunos karius mūsų šalyje. Užtat mes tebeturim anekdotus. Skaičiuotes vaikiškas ir žiaurias. Apie kopėčias ir pagaliuką. Skaičiuotės šios lyg anekdotai kartais nuskamba ir iš aukštų tribūnų.
Tokia jau ta istorinė užmarštis – negailestinga net didvyriams. Tiems, kurie lipo kopėčiomis – kad išgelbėtų kitus. Tiems, kurių pačių niekas neišgelbėjo. Tiems, kuriuos be gailesčio ir skrupulų išžudė. Fiziškai. Vėliau ir dvasiškai: užmiršo.
Bernardinai.lt
Darius Indrišionis
