Kodėl mūsų valstybę kūrusių, jai nusipelniusių žmonių atminimo ženklai taip sunkiai skinasi kelią Biržų rajone? Šis klausimas kilo Vabalninke, kalbant apie dar vieną šio krašto iškilią asmenybę, kūrusią nepriklausomą Lietuvą.
Ketvirtadienį Vabalninko kultūros namuose miesto visuomenei pristatyta istoriko, diplomato, rašytojo Alfonso Eidinto monografija „Ernestas Galvanauskas. Premjero diplomatijos ir egzilio istorija“. Ją pristatė Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktorė Edita Lansbergienė.
E. Galvanauskas, Vabalninko krašto žmogus iš Zizonių kaimo, buvo ne tik lietuvių tautinio atgimimo laikotarpio veikėjas, vienas plačiai pagarsėjusios Čypėnų respublikos kūrėjų, bet ir iškilus atkurtos Lietuvos valstybės pirmojo dešimtmečio valstybininkas ir politikas, vadovavęs net keturioms vyriausybėms. Trijose vyriausybėse dirbo kaip užsienio reikalų ministras.
Partijų lyderiai tris kartus svarstė jo kandidatūrą į prezidento postą. E. Galvanauskas daug prisidėjo prie Lietuvos ūkio pagrindų kūrimo, finansų tvarkymo ir lito įvedimo, padėjo organizuoti bermontininkų sutriuškinimą, Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos Respublikos.
Anot E. Lansbergienės, prof. A. Eidinto knyga atskleidžia daug naujų, iki šiol nutylėtų šios asmenybės darbų įtvirtinant Lietuvos valstybingumą. Jos manymu, valstybingumo įtvirtinimo veikloje E. Galvanauskas nuveikė daugiausiai iš visų žinomų biržiečių.
Pranešėja trumpai išdėstė pagrindinius E. Galvanausko gyvenimo ir veiklos momentus, adresuodama žinią salėje buvusiems Vabalninko Balio Sruogos gimnazijos mokiniams, kad tie žinotų ir kitiems galėtų papasakoti, koks kietas vaikinas buvo jų kraštietis.
Kaip įamžintas E. Galvanausko atminimas? E. Lansbergienė minėjo atminimo ženklus ir vardines stipendijas, kurias yra įsteigę Klaipėdos, Šiaulių universitetai.
Biržų rajone E. Galvanausko vardu pavadinta per Zizonių kaimą einanti gatvė, buvusios sodybos vietoje pastatytas atminimo ženklas, Čypėnuose yra paminklinis akmuo.
„Tačiau pas mus esantys atminimo ženklai beveik nekalba apie jį kaip apie valstybės kūrėją“, – pastebėjo E. Lansbergienė. Kreipdamasi į auditoriją, pranešėja klausė, kodėl mūsų valstybę kūrusių, jai nusipelniusių žmonių atminimo ženklai taip sunkiai skinasi kelią. Kodėl neseniai buvo tokia sunki diskusija dėl centrinės Vabalninko miesto gatvės pavadinimo ir pasirinktas neutralus variantas, kai dar yra šitiek gerbiamų krašto žmonių, kurių kiekvienam galima atrasti gatvę. Kaip žinia, vabalninkiečiai nenorėjo atsisakyti S. Nėries gatvės pavadinimo, jiems buvo nepriimtinas Vasario 16-osios akto signataro A. Petrulio vardo įamžinimas. Tąsyk kultūros žmonėmis save laikantys Vabalninko gyventojai aiškino, kad A. Petrulis jiems nepažįstamas…
„Man atrodo, kad reikia galų gale išlipti iš to sovietmečio paveldo, nes mūsų jaunoji karta, mūsų būsimi ernestai galvanauskai turi atsispirti į šių žmonių gyvenimus – tų, kurie kūrė mūsų Lietuvą“, – kalbėjo direktorė.
E. Lansbergienė kvietė auditoriją siūlyti, kaip Vabalninke būtų galima įamžinti E. Galvanausko atminimą.
Bet E. Galvanauskas – tai ne Salomėja Nėris, nutiesusi šviesų bolševiko kelią. Tai buržuazinis veikėjas, kūręs išnaudotojų valdomą Lietuvą. Todėl stojo nejauki pauzė. Aktyvus vabalninkietis Adolfas Rinkūnas pasiūlė jo vardu pavadinti gatvę: „Jei Petrulio vardas netinka, pavadinkime Panevėžio gatvę E. Galvanausko vardu“.
E. Lansbergienė pritarė, kad tai būtų labai geras sprendimas, bet jau kiek pavėluotas. Tačiau, anot kalbėtojos, galima rasti ir kitų netinkamus pavadinimus turinčių gatvių. „Reikia tik pilietiško požiūrio į savo kraštą“, – sakė E. Lansbergienė.
Biržų rajono savivaldybės vicemerė Astra Korsakienė sakė, jog tai gera muziejaus iniciatyva – plačiau supažindinanti Vabalninko visuomenę su iškilia jų krašto asmenybe. „Aš nenoriu grįžti prie temos apie gatvių pavadinimų keitimą. Tačiau ši tema nepamiršta. Prieš metus buvo įdomus ir kitoks susitikimas, parodęs nuomonių įvairovę. Tuomet buvo klausiama – ar tai pabaiga, ar priimtas sprendimas? Tada sakėme, kad sprendimas nepriimtas, bet mes neatsitrauksime nuo to sprendimo priėmimo. Ar jums patinka, ar ne, gatvių pavadinimai bus keičiami. Mes gyvename labai sudėtingomis sąlygomis, ir šie gatvių pavadinimai yra teritorijos žymenys, kuriuos viena pusė stengiasi išsaugoti, o kita – panaikinti. Visuomet galima rinktis, kurioje pusėje tu esi“, – sakė vicemerė.
Anot A. Korsakienės, įamžinti atminimą galima gatvių pavadinimuose. „Bet yra ir kiti būdai – gali kurtis klubai tokiu pavadinimu, galima pakabinti lentelę. Bet geriausias įamžinimas yra per aktyvias veiklas, ten atminimas išlieka ilgiausiai. Tačiau kai tu krašto istoriją pasakoji rodydamas gatvės pavadinimus – taip lengviau ir pasakotojui, ir klausytojui. Viskas jūsų rankose, norėsite įamžinti – atsiras įamžinimas, norėsite pamiršti – tikriausiai ir tai įmanoma. Bet šiandien pristatyta dar viena asmenybė, kuria galima didžiuotis“, – kalbėjo A. Korsakienė.
Prasmingiausia šiame susitikime buvo tai, kad gimnazistai čia dalyvavo vietoje rusų kalbos pamokos. E. Lansbergienė čia įžvelgė gražią paralelę su Čypėnų Respublika, kurią paskelbus jaunimas nukabino visas rusiškas iškabas. O A. Korsakienės nuomone, svarbu, kad jaunimas išgirdo šią pavardę, išgirdo, koks žiauriai kietas jis buvo ir kiek daug padarė Lietuvai.
