Taip pavadino Biržų miesto seniūnė Kristina Undzėnienė suaktyvėjusią bebrų populiacijos veiklą Širvėnos ežere. Dabar ji labiausia juntama Malūno gatvės pabaigoje bei pakrantėje apie senąsias žydų ir karaimų kapines.
Anot seniūnės, bebrai turbūt ruošė atsargas žiemai – intensyviai puolė graužti medžius. Ir kėsinasi aštriadančiai ne į kokią smulkmę – renkasi storus, solidžius augalus. Net pušis bando doroti, nors šiaip tai nėra mėgstamiausias šių gyvūnų patiekalas.
Seniūnės nuomone, toks elgesys gali reikšti, kad aptvarkius paežerės krūmynus bebrams trūksta įprasto maisto – jaunų šakų ir krūmų.
Anot Biržų savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vyriausiosios specialistės Jurgitos Bruniuvienės, turinčios didelę patirtį ekologijos ir gyvosios gamtos srityse, seniūnės pastebėjimuose yra tiesos. Jei bebrui patinka ežero pakrantė, jis ten ima statytis sau namus. Jam reikia statybinės medžiagos ir maisto. Jei pakrantė išvalyta nuo krūmų ir šakų, bebras rėplioja toliau, gali nukeliauti ir pusę kilometro, ieškodamas sau naudos. Jei nėra smulkių medelių, tenka graužti stambesnius – jiems nuvirtus bus skanių plonesnių šakelių žievių bei pumpurų ir medžiagos statyboms.
Anot J. Bruniuvienės, efektyviausia apsauga nuo bebrų yra medžio kamieno aprišimas tinklu. Ypač tuo turėtų pasirūpinti arti bebrų buveinių vaismedžius auginantys gyventojai, nes graužikams rūpi ne tik žievė, juos traukia ir ant šakų esantys vaisiai. Todėl jiems tenka nuversti obelį, kad užkrimstų obuolių.
Pasak seniūnės K. Undzėnienės, dalį apgraužtų pakrantės medžių teks šalinti, kažkiek medžių seniūnija apriša tinklais, tačiau visų želdinių taip apsaugoti neįmanoma. Todėl jėgų pusiausvyrai atstatyti ketinama pasitelkti laiko patikrintą priemonę – medžiotoją su spąstais.
