Biržuose užaugusiai ir gydytojos odontologės specialybę pasirinkusiai Mingailei Seibutytei norisi dirbti gimtinėje. Apie jauną gydytoją jau teko išgirsti gerų žodžių iš pacientų ir kartu dirbančių medikų. „Labai kruopšti, atsakinga, sąžininga“, – 24 metų gydytoją Mingailę giria ir Biržų šeimos gydytojų centro direktorė Elena Šakelienė. „Šiaurės rytams“ Mingailė – istoriko, laikraščio bendradarbio ir bičiulio šviesaus atminimo Antano Seibučio vaikas. Tėvo dienai artėjant pokalbis su Mingaile – žinutė ir prieš septynerius metus anapilin iškeliavusiam jos Tėčiui.
– Baigiasi Jūsų studijų Lietuvos sveikatos mokslų universitete laikas. Girdėjau, kad Jums, netrukus savo rankose laikysiančiai medicinos mokslų diplomą, labai patinka dirbti Biržuose. Panašiai kalbėjo ir kiti ŠR šnekinti gydytojai odontologai, kuriems Biržai – tėviškė. Jūsų manymu, kiek tą komfortą lemia „namų sienos“ ir kiek – puikūs čia dirbantys bei jaunus žmones draugiškai sutinkantys specialistai?
– Abu šie dalykai man yra labai svarbūs. Tikra tiesa, jog Biržuose dirba daug šaunių specialistų. Ypač noriu pasidžiaugti, kad man tenka garbė dirbti su Biržų šeimos gydytojų centro odontologais, kurie geranoriškai dalijasi savo žiniomis bei patirtimi su manimi, jų jaunesne kolege. Be to, esu labai laiminga, dirbdama įstaigoje, kurios direktorė Elena Šakelienė bei visas kolektyvas yra draugiška ir darni komanda, vykdanti bendrą siekį – padėti mūsų miesto bei rajono žmonėms.
Kalbant apie gimtinę, man artimas pasakymas yra „visur gerai, bet namuose geriausia“. Nors Kaune studijavau penkerius metus, visuomet galvojau apie tai, kad ateityje, po studijų, grįšiu į gimtuosius Biržus.
Labiausiai į gimtinę norisi grįžti dėl čia gyvenančios šeimos. Gyvendama didmiestyje taip pat supratau, kaip pasiilgstu ramybės ir žalumos, akiai malonių vaizdų, kurių mūsų krašte yra gausu.
– Prieš kelerius metus Mingailės Seibutytės pavardė minėta tarp puikiai brandos egzaminus laikančių „Saulės“ gimnazijos abiturientų. Kas lėmė, kad rinkotės būtent odontologijos studijas? Jos, kaip ir kiti medicinos mokslai, yra be galo sunkios, reikalaujančios daug jėgų, sveikatos. Kokios charakterio savybės padėjo nepalūžti siekiant tikslo?
– Visų pirma, džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad Biržų „Saulės“ gimnazijoje mane mokė nuostabūs pedagogai, kurių didelio atsidavimo dėka jaunuoliai yra puikiai paruošiami ateičiai.
Noriu nuoširdžiai padėkoti chemijos mokytojai L. Marinskienei, biologijos mokytojoms S. Galvelytei ir D. Jakubėnienei, matematikos mokytojoms R. Virinienei bei V. Lukštienei, lietuvių kalbos mokytojai D. Sribikienei ir anglų kalbos mokytojai I. Krizonienei, kurių dėka man taip pat pavyko pasiekti sėkmingų abitūros rezultatų.
Kalbant apie pačias studijas, šio tikslo siekiau kryptingai – baigusi dešimtąją klasę jaučiau, jog mane traukia medicinos srities mokslai, tad pasirinkusi reikiamus jiems akademinius dalykus, ėmiau domėtis galimomis studijomis Lietuvoje bei po jų įgyjamomis specialybėmis. Odontologija mane sudomino dėl to, kad šioje srityje, siekiant užtikrinti ne tik burnos ertmės ligų gydymą, bet ir jų prevenciją, reikia kruopštumo, atidumo bei kantrumo. Pajaučiau, kad man tai yra artima ir kad galiu atiduoti visas savo jėgas bei žinias, norėdama pagelbėti žmonėms. Siekiant šios studijų vietos, o vėliau ir studijuojant, visų pirma, mane motyvavo pats tikslas – supratau, kad mokausi drauge su kitais labai gabiais žmonėmis, žinojau, kad mokausi rimtą, atsakingą, man patinkančią studijų programą, tad visuomet stengiausi pasiimti viską iš to, ką man suteikė universitetas. Be to, galėčiau teigti, jog esu perfekcionistė – jei atlieku kokį nors dalyką, iš visų jėgų siekiu, kad jis būtų padarytas nepriekaištingai, tad tam išpildyti nebūna gaila nei laiko, nei jėgų.
– Pagal egzaminų rezultatus įgijote teisę į valstybės finansuojamas studijas. Besimokydama universitete visą laiką gaudavote ir stipendiją. Tai pavyksta ne visiems. Kas tą lemia daugiausia – nuolatinis sistemingas mokymasis, gabumai ar sėkmė?
– Manau, kad prie gerų studijų rezultatų prisidėjo jau paminėtas perfekcionizmas – man odontologijos mokslas labai patinka, studijos universitete buvo įdomios, tad visuomet į jas žiūrėjau atsakingai ir į mokslus „kibau“ rimtai. Suvokiau, kad gavus tokią galimybę mokytis, būtina ją išnaudoti visokeriopai. Visgi odontologijos studijos nėra tik teorija – čia labai svarbu ir praktika, kuri taip pat lemia gerus mokslų rezultatus. Tad norėdama įgyti daugiau praktinių žinių, po antrojo kurso ėmiau ieškoti įstaigos, kurioje galėčiau patobulėti, visų pirma, stebėdama kitų gydytojų darbą. Labai džiaugiuosi ir esu dėkinga, jog būtent tada į Biržų šeimos gydytojų centrą atlikti papildomos praktikos mane pakvietė gydytojas odontologas Eividas Zakrys – tai buvo ypač naudinga patirtis. Be to, tuomet susipažinau su visu šauniu įstaigos kolektyvu. Vėliau, mokslo metų eigoje, papildomas praktikas atlikau Kauno mieste, o besibaigiant studijoms vėl grįžau į mylimą Biržų šeimos gydytojų centrą, čia atlikau ir internatūrą, jos metu taip pat įgijau daug žinių iš kolegės bei praktikos mentorės Gretos Slapinskaitės, kuriai už tai nuoširdžiai dėkoju.
– Esate biržiečių (ir ne tik) gerai pažinoto istoriko Antano Seibučio dukra. Sakoma, kad tėčius ir dukras siejantis ryšys yra ypatingas. Kokias dabar jau šviesios atminties tėčio savybes labiausiai atpažįstate savyje? Gal menate kokį nors į vaiko atmintį ryškiausiai įstrigusį epizodą iš vaikystėje patirtos tėčio meilės dukrytei?
– Mano tėvelis buvo nuostabus, labai protingas žmogus. Keli iš dalykų, kuriuos tikrai žinau, kad perėmiau iš jo – pomėgis rašyti bei polinkis į literatūrą.
Nepaisant to, kad mano specialybė yra medicininė, grožinės literatūros kūrinių niekuomet neapleidau, be to, tiek mokykloje, tiek ir studijų metu man labai patikdavo kurti įvairius rašinius bei tekstus – tai yra tarsi dar vienas būdas realizuoti save.
Kitas bruožas, kurį perėmiau iš savo tėvelio – tai pasišventimas daromiems dalykams. Jis buvo puikus istorikas, stengęsis atlikti jam patikėtas užduotis atsakingai ir kruopščiai. Esu labai laiminga, jog galėjau matyti tokį garbingą pavyzdį, tačiau vis dar yra labai skaudu – rodos, tiek daug ko galėjau paklausti, sužinoti iš jo, deja, nebespėjau. Kalbant apie šiltus prisiminimus su tėveliu – jų būta labai daug. Smagiausios man būdavo kelionės, ypač patikdavo, kai tėtis veždavosi mus į Karklę, prie jūros.
– Po tėčio mirties Jums ir mamai reikėjo ne tik ištverti netektį, bet ir tapti atrama viena kitai bei jaunyliui Tadui. Ar judu su broliu siejantis ryšys yra stiprus? Esate jam autoritetu ar dėl mamos dėmesio besivaržančiu konkurentu?
– Mano broliui Tadui dabar septyniolika metų. Jis jau beveik suaugęs vyras, tad mes esame geri draugai – kai būnu Kaune, pabendraujame telefonu, internetu, na, o kai grįžtu į Biržus, būtinai nuveikiame ką nors drauge, pavyzdžiui, keliaujame į Biržų jaunimo stadioną pažaisti teniso. Brolis po mokyklos baigimo taip pat norėtų studijuoti Kaune, tik jam prie širdies yra tikslieji mokslai. Tikiu, jog jam taip pat pavyks pasiekti savo užsibrėžtų tikslų.
– Medicinos studijų diplomas yra ne tik Jūsų pastangų vainikavimas, bet ir pats didžiausias apdovanojimas vaiko sėkme besidžiaugiančiai mamai. Ką galėtumėt pasakyti jai, kurią norisi vadinti ypatinga moterimi už jos ištvermę, tylų mokėjimą būti gerąja, šeimą sergstinčia namų dvasia?
– Mamytei noriu iš visos širdies padėkoti už viską – už besąlygišką palaikymą man studijuojant, už didžiules pastangas dėl mūsų šeimos gerovės, už visą rūpestį, kuriuo ji, rodos, apdalina kiekvieną artimąjį. Ji yra pats nuoširdžiausias žmogus, kurį aš pažįstu, ir esu labai laiminga, kad būtent iš mamytės galiu pasisemti gerumo pamokų. Be to, džiaugiuosi, jog grįžusi į Biržus galėsiu su ja praleisti daugiau laiko. Linkiu savo mamytei geros sveikatos ir neblėstančios šypsenos veide!
Mamos šypsosi, kai jų širdys džiaugiasi vaikais. Tėčiai žavisi tuo, ką geriausio atpažįsta savo vaikuose. Tikiu, kad Mingailės ir Tado Mamos šypsena juntama ir ten, kur gyvena Tėčio dvasia…