Į gražų metų kalną įkopusi vaistininkė Nijolė Zaikauskienė kupina gyvenimo džiaugsmo. Žinoma mūsų krašto vaistininkė dalijasi gyvybingumo receptais, kuriuose – nuolatinė mankšta, maudynės ir, aišku, savojo žmogaus artuma.
Aštuoniasdešimtąjį gimtadienį pasitinkanti ir elegancija spindinti Ponia Nijolė Zaikauskienė atveria jaukumu ir gardžiais kvapais alsuojančių namų duris. Pokalbis su šeimininke ir jos vyru Vladislovu dėliojasi prie šviežutėliais pietumis garuojančio stalo.
Pirmiausiai šnekta sukasi apie džiaugsmą – kad aplenkė didžiulės ligos, kad geros žinios lanko apie kitur gyvenančius vaikus ir anūkus, o šalia – artimas žmogus.
Auksinis amžius
„Jau dešimt metų mes gyvename auksinį amžių – tik sau ir dėl savęs. Laimė, kai rytais gali ramiai gerti kavą, žiūrėti į akis savo žmogui ir dėkoti vienas kitam“, – sako prieš dešimt metų vaistinės „Prie Apaščios“ duris užvėrusi p. Nijolė.
Kovo 8-ąją gimtadienį švenčianti jubiliatė už kartu prabėgusius metus dėkinga savo vyrui Vladislovui.
„Mes abu iš to paties Anykščių krašto, gyvenome ir augome „per kalnelį“, baigėme Viešintų vidurinę mokyklą“, – sako p. Nijolė apie 85 metų sutuoktinį Vladislovą.
Didžiausias judviejų turtas – dukra Gabija ir sūnus Darius, kurių šeimose auga puikūs vaikai.
Krikščioniškąjį koledžą baigusi Gabija dar studijuodama išvyko į Kanadą pagal mainų programą. Gyveno ten misionierių šeimoje. Gabijai buvo lemta tapti šios šeimos dalimi. Lietuvaitės ir misionierių sūnaus vestuvės vyko Kernavėje, porą tuokė du dvasininkai. Vienas iš jų – kunigas Julius Sasnauskas. Gabijos gyvenimas sėkmingai klostosi Kanadoje.
„Ją ten myli, Gabija dirba įdomų darbą, vaikams sekasi“, – sako p. Nijolė apie dukros šeimą. 48 metų Gabija dirba nacionalinio parko administratore, dvidešimtmetė anūkė Greta studijuoja psichologiją, septyniolikmetė Ema puiki plaukikė, o mažajai Linutei dar tik vienuolika.
„Darius – Lietuvos mylėtojas“, – apie 54 metų sūnų kalba mama. Ekonominį išsilavinimą turintis Darius turi savo verslą. Šeima, kurioje auga dvylikametė Smiltė ir vienuolikmetis Simas, gyvena Vilniuje.
„Geri mūsų anūkai“, – palaimingai šypsosi Zaikauskai, prisimindami gražiausias susitikimų su vaikais ir jų atžalomis akimirkas. Viena iš tokių – Portugalijoje, kur švęstas Vladislovo 80-asis gimtadienis.
„Mūsų ten buvo vienuolika! Visa šeima!“ – susitikimo ir laimės buvimo kartu akimirkomis dalijosi pora.
Ir džiaugsme, ir varge
Baigę Viešintų vidurinę mokyklą jaunuoliai siekė išsilavinimo. Nijolė Kauno medicinos institute įgijo vaistininkės diplomą, Vladas tapo profesionaliu miškininku.
„Tai dėdė mane pastūmėjo į mediciną. Jis mane ir išmokė, ir apženijo“, – kalba garsaus Lietuvos gydytojo onkologo dukterėčia Nijolė
Zaikauskų šeimos bendro gyvenimo kraityje šįmet bus jau 57 metai.
„Abu daug dirbome, vargome… Trejus metus neturėjome vaikų, tai susitaupėme mašinai. Gavau „Žiguliams“ paskyrą, – apie bendro gyvenimo pradžią kalba Tamošiūnuose girininku dirbęs Vladislovas. – Ten gyvendami ir karvę laikėme, pieną į supirkimo punktą veždavome“.
Kai nebuvo autobuso, girininkijos arklio traukiamomis rogėmis tekdavę ir žmoną vežti iki Parovėjos. Į darbą Pabiržės vaistinėje Nijolė važinėjo iš Tamošiūnų. Girininkija buvo ir pirmagimio sūnaus pirmieji namai. Dukra Gabija gimė šeimai jau gyvenant Biržuose. Net ir tapę miestiečiais Zaikauskai gyveno ūkiškai – netgi augino jaučius. Tai buvo papildomas šeimos triūsas ir pajamos.
Vladislovas tęsė su miškininkyste susijusį inžinieriaus darbą, Nijolė 32 metus dirbo centrinėje Biržų vaistinėje. Po to sekė 13 veiklos metų šeimos įkurtoje privačioje vaistinėje „Prie Apaščios“.
„Tokiam žingsniui ryžausi centrinei vaistinei pradėjus eiti iš vienų firmų rankų į kitas. Nesigailiu – tie trylika metų labai paįvairino mano gyvenimą“, – sako savo vaistinei vadovavusi p. Nijolė.
Brangūs patirti įspūdžiai, žmonių dėkingumas, gauti apdovanojimai. Ypač brangus 2007 metais šalyje pelnytas rūpestingiausios vaistininkės vardas. Pasak p. Nijolės, tai yra pats tikriausias žmonių dėka pelnytas įvertinimas.
„Čia yra ir dalelė mano indėlio“, – apie apdovanojimą sako ištikimiausias pagalbininkas Vladislovas.
Dėkingi medikams ir šeimą supantiems žmonėms
Abu Zaikauskai kupini dėkingumo – ir už gyvenimą, ir už sutiktus žmones.
„Visą laiką galvojau, kad jeigu jau žmogus 80 metų sulaukia, tai jis jau laimingas. Laiminga esu, o toliau – tai kaip Dievas duos. Dėkoju Aukščiausiajam, kad dar laiko šitam pasauly, ir visiems, kuriuos teko bei tenka gyvenime sutikti“, – sako p. Nijolė. Jos lūpomis liejasi dėkingumas ir už kaimynystę Cemnolonskų, Atraškevičių, Prašmantų bei kitoms šeimoms.
Ypatingą padėką jubiliatė sako norinti išsakyti Biržų šeimos gydytojų centrui.
„Už tai, kad mumis abiem rūpinasi, kad gydytojai ir visas personalas sutinka kaip artimus savus žmones. Dėkinga daktarei Lidai Duderienei, padėjusiai įkurti vaistinę „Prie Apaščios“ ir besidalijusiai patirtim. Nuoširdi padėka gydytojai Rimai Šalkauskei, profesionaliai ir kompetentingai padedančiai rūpintis manojo žmogaus regėjimu“, – kalba pati daugeliui žmonių padėjusi vaistininkė.
„Atsikeli, kalbą girdi, kelią matai – ir džiaugiesi… Dėkinga, kad didžiulės ligos (nors kas žino, kas ten viduje tūno?) kol kas aplenkė. O senėjimo procesų neišvengsi – tenka juos priimti“, – sako graži aštuoniasdešimtmetė moteris. Į komplimentus ji reaguoja prabilusi apie gyvenimo būdą.
Šalto vandens ir sporto galia
„Mano varomoji jėga – šaltas vanduo ir sportas“, – sako p. Nijolė. Netoli esančiame tvenkinyje ji maudosi nuo ankstyvo pavasario iki vėlaus rudens. Šįmet maudynių sezonas trukęs ir gruodį bei sausį – gamta leidusi.
„Abi su kaimynka lekia maudytis“, – įsiterpia Vladislovas.
„Jeigu nenusimaudau, nerandu vietos, – sako aistringa mauduolė Nijolė. – Vaikystėje tai įlįsdavome į melioracijos griovį“.
Abu Zaikauskai kasryt daro mankštą. Nijolė mankštintis pradeda dar lovoje. Vėliau – dviračio mynimas, kiti pratimai. Ir taip dvi valandas. O tada – maudymasis. Jei oro sąlygos itin atšiaurios – šaltas dušas.
Maistas – kuo natūralesnis
Prie pusryčių stalo šeima sėda apie 11 valandą. Rytais būtinai suvalgo po kiaušinį (savų vištaičių) su krienais. Kartais pusryčiams būna ir lašinukų.
Pietūs Zaikauskų šeimoje – apie 17 valandą. P. Nijolė vakarais nebevalganti, nors vyras vis gundantis ką nors iš virtuvės jai atnešti… Visi Nijolės vakarai – su mezginiais. Moters rankos sukuria tai, kas žavi reginčius tuos darbus.
„Maistas – kuo natūralesnis, Turime visa, ką galima išsiauginti patiems. Prie namų turime sodą, jame sodiname net ir bulves, ir pašarinius burokus vištoms. O šįmet tai ir arbūzų užderėjo“, – pasakoja Nijolė. Pasiteiravus apie maisto papildus, atsako jų nepripažįstanti, gal išskyrus tik vitaminą D šaltuoju sezonu. O puikiausia kosmetikos priemone moteris vadina kokoso aliejų.
„Aš jai vis sakydavau, ką tu parduosi, jeigu pati žmones nuo papildų atkalbi“, – juokiasi vaistininkės sutuoktinis.
Gyvenimo kelionės
Zaikauskai juda ne tik triūsdami žemės sklype ir sode. Abu turi šiaurietiško ėjimo lazdas bei slides. Ne tik turi, bet ir aktyviai šituo sporto inventoriumi naudojasi. Gyvenime jiedu spėjo apkeliauti daugybę šalių. Aplankyta Indija, Egiptas, plaukiota Nilo upe, pažintas Kipras, Tenerifė, Portugalija, Italija ir kitos šalys.
Pernai jiedu sako autobusu keliavę į Palangą. „Pusę paros važiavom!“ – juokiasi patyręs savojo automobilio vairuotojas Vladislovas.
Pokalbio metu abu Zaikauskai ruošėsi kelionei į Kauną. Pas akių gydytojus vyrą lydėti ruošėsi jo gyvenimo ir akių šviesa – gražų jubiliejų pasitinkanti žmona. Galimybė būti kartu gyvenimo kelionėse – pati didžiausia dovana.
