TAI, KAS NEAPRAŠOMA
Vasara…
Tai, kas neaprašoma, nors aprašinėjai gal šimtą ir daugiau kartų.
Džiaugsmo fontanas ir gili vasaros melancholija, kartais perauganti į depresiją, nieko neveikimo meną arba liūną.
Tas stebuklinis, bet gąsdinantis laiko bėgimas – debesyse, liūtyse, žaibiškai išaugusiuose augaluose ir pirmojo nokimo, vytimo, nykimo ženkluose.
Bilijonų ženklų suma esi tu, vasara. Mes beraščiai prieš tavo žodyną. Jis platus ir man kaip atskiram individui nepažinus.
Neparašiau odės usnims, kurios nuostabiai kvepia ir kurių medingumas pritraukia daugybę vabzdžių, jei jie dar neišnuodyti žemės ūkio.
Kažką nuolat rašinėjau apie debesis, kuriems nesvarbu, ar tu apie juos kažką rašai ar juos stebi – jie plaukė ir plauks, nors amžinybės jokios jau nėra… Po milijardų metų užges ir Saulė, nieko nėra amžino – ir tai žinojimas, sužeidžiantis protą ir sielą.
Rytmečiai virš upių slėnių, rūkantys rūko pypkes visai nenuodingų, vėsių it sudrėkinti vaistais tvarsčiai ant žaizdos, dūmų.
Tas vidurvasario paukščių giedojimas – slopstantis, vis liūdnesnis ir liūdnesnis, pranašaujantis didžiąją išskridimo kelionę, nors, regis, tik vakar jie grįžo.
Vasara… Tai, kas neaprašoma, tu vėl aprašinėji.
Ir žinai, kad ne paskutinį kartą.
VASAROS MELANCHOLIJA
Vasarai gilėjant apsemia lyg rūkas
nieko neveikimo melancholija
su tingios depresijos požymiais
raizgi lyg voratinklis būsena
neveikimo pasiteisinimui prisimenu
medžio drožėjo Riaubos žodžius:
„Aš vasarą vaikštinėju. Nedirbu.
Paukščiukai čiulba…“
o plaukia balti debesų miestai
sukas saulės-mėnulio karuselė
ant debesies kadaise stačiau trobelę
ir norėjau joje gyventi, kartais iš jų
bilijonais žingsnių žingsniuoja trankios
liūtys, vasarai gilėjant dažnai nieko
nenoriu veikti, netgi būti
