Tarpukario Lietuvoje parduotuvėse buvo žiūrima, kad būtų pardavinėjami sveiki produktai, kad jie būtų švariai užlaikomi, nedulkėtų, musės ir kiti parazitai jų neterštų. Tačiau šių taisyklių ne visuomet buvo paisoma ne tik parduotuvėse, bet ir turguose, todėl spaudoje pažeidėjai buvo aršiai kritikuojami už neskalbtus chalatus, ant mėsos byrančias pleiskanas ar nuo arklių prunkštimo apsitaškančią varškę.
1937 m. laikraštyje „Verslas“ daktaras V. Kauza rašė: „Tik gražiai ir švariai parduodamas maistas yra skanus. Maisto skanumas nėra kokia prabanga, bet būtina sąlyga. Su apetitu suvalgytas maistas yra mūsų sveikatai naudingas“.
Tačiau anaiptol ne visose parduotuvėse, o ypač turguose tos švaros buvo paisoma, nors savivaldybių sanitarinės komisijos jas tikrindavo kartais į pagalbą pasitelkusios net policijos pareigūnus. Dėl ko prekybininkai sulaukdavo pylos?
Chalatai nuo nešvarumų tapdavo keleriopai storesni
Tikrintojams dažnai užkliūdavo neskalbti pardavėjų chalatai. „Daug kur tenka pamatyti, kai pardavėjai nors ir su chalatais, bet tas chalatas ant jo kabo kaip ant baslio plačiai atsilapojęs, chalato skvernai trinasi į visus aplinkinius daiktus. Pasižiūrėjus iš arčiau į daugumos pardavėjų chalatus, susidaro įspūdis, kad tie chalatai toli gražu ne dažnai mato muilą ir vandenį“, – rašoma laikraštyje „Verslas“.
Ypač dėl nešvaros buvo kritikuojami kai kurių kepyklų duonos ir pyragų išvežiotojai: „Jie važiuoja per debesis dulkių (ypač kai mažiau laistomos gatvės). Jų rūbuose dulkių prisėdę dievai žino kiek, o vis tiek jie atvažiavę prie parduotuvės dedasi ant dulkėtos rankovės kelis ar keliolika kepalėlių duonos ir neša parduotuvėn. Grįžę ima tomis pačiomis rankomis niekuomet nevalomas ir nedezinfekuojamas vadeles ir važiuoja prie sekančios parduotuvės“.
Rašoma, kad kartais duonos išvežiotojai dulkėtomis gatvėmis važiuoja vilkėdami chalatus, „dievažin, kada skalbtus“. Vienos kepyklos išvežiotojai, anot straipsnio autoriaus, dėvi storo naminio audeklo „žiūrstus“ ir chalatus, „kurie, be abejo, nuo jų pasiuvimo nė kartą neskalbti ir nuo pridulkėjusių į juos miltų dulkių ir kitokių visų „gerumų“ pasidarė jau keleriopai storesni“.
Tikėtasi, kad plaukai ir pleiskanos nekrenta ant kapojamos mėsos
Ne ką mažiau kritikuojami ir mėsininkai. „Niekur beveik nematyti, kad mėsininkai būtų su baltomis skalbiamomis kepuraitėmis. Jiems kapojant mėsą plaukai laksto – vėduojasi į visas puses. Mes galime tikėtis, kad jų plaukai neslenka ir nekrinta iš galvos ant kapojamos mėsos, mėsininko galva švari – joje nėra pleiskanų ir jos ant parduodamos mėsos nebyra. Bet vis tiek būtų daug geriau, jei mėsininkai, pienininkai ir bendrai visokie valgomų dalykų pardavėjai-pardavėjos atsisakytų nuo demonstravimo gražiųjų plaukų garbanų, o dėvėtų skalbiamas kepuraites arba skareles. Šis reikalavimas ypač turėtų būti taikomas įvairiems konservų gamintojams, dešrininkams, kepėjams ir kulinarams-virėjams“.
Kodėl dešra buvo žibalo skonio, o dantyse girgždėdavo smėlis?
O kodėl kartais šviežias ir, atrodo, geras maistas savotiškai kvepėdavo arba dvokdavo žibalu ar jo nebūdavo galima valgyti, nes dantyse girgždėdavo smėlis?
Ogi todėl, rašoma „Versle“, kad „neretai pardavėja parduoda klientui žibalą, paskubomis nusitrina rankas į chalatą ir čia pat imasi sverti dešras ar kitus jau paruoštus maisto produktus, arba atsveria smėliuotas žalias bulves ir tom pačiom rankom ima bulkutes ir t. t. Šitokie ir panašūs vaizdai ypač metasi į akis pas vienos tautybės pardavėjus-pardavėjas“.
Rašoma, kad net ir stambiose to meto parduotuvėse praustuvė retai būdavo įtaisyta patogioje vietoje, padėtas muilas ir švarus rankšluostis, o pardavėjų rankos, deja, būdavo neperšvariausios, „neretai su dideliu panagėse gėdulu“.
Kokiomis „limpamomis“ ligomis buvo galima užsikrėsti?
Dar blogiau, anot straipsnio autoriaus, kad pardavėjai „patys priiminėja pinigus, kurie niekada nevalomi ir nedezinfekuojami. Juk tuos pačius pinigus, kuriuos priima maisto pardavėjas ir už kelių minučių, nenusimazgojęs rankų, padavinės maisto produktus, galbūt prieš kelias minutes laikė savo rankose džiovininkas (sergantis atvira džiovos forma ir skrepliuojantis džiovos bacilomis), arba sifilitikas, arba kitokia limpama liga sergantis ligonis“. Kad šitų nesklandumų parduotuvės išvengtų, siūloma skirti žmogų – kasininką, kuris priiminėtų pinigus. Kaip pavyzdys pateikiamos „Maisto“ bendrovė parduotuvės, įvedusios tokią tvarką.
Turguje – arklio apiprunkšta varškė, grietinė ir sviestas
Tačiau labiausiai dėl švaros laikraštyje kritikuojami turgaus prekiautojai ir tarnybos, kurios į turgus „nekreipia mažiausio dėmesio sanitariniu atžvilgiu“.
„Pasidairius po vežimus matome, kad prie vieno galo vežimo pririštas arklys ėda iš vežimo, prunkščia, o kitame gale parduodama grietinė, sūriai, sviestas arba duona. Arklys prunkšdamas apiprunkščia produktus arba atlikdamas gamtinius reikalavimus apteškia su kojomis gretimam vežime esamus produktus“, – rašoma laikraštyje.
Produktai turguose apnešami ir dulkėmis, kurios „prisotintos įvairių bacilų“. O ūkininkas, pašėręs arklį, parduoda produktus pirkėjui neplautomis rankomis.
„Kitur koks nors apšepęs pirklys pintinę pasidėjęs bulkas pardavinėja, o čia pat pro šalį važiuodamas arklys su uodega apšlaksto, turbūt, kad nebūtų taip kietai bulkos įkepintos. Visi tai mato, bet niekas dėmesio nekreipia ir nepagalvoja, kiek tas gali atnešti ligų. Atrodo, kad turguje perka iš Marso atskridę pirkėjai ir jų sveikatingumas bereikšmis, – piktinasi straipsnio autorius. – Visas gyvenimas žengia į priekį, kultūrėja. Reikėtų nepraleisti pro pirštus ir turgaus prekybos. Į tai pirmiausia turėtų atkreipti dėmesį savivaldybės, nes tas yra jų žinioje“.
Pastaba kirpykloms dėl nedezinfekuotų šepetėlių „veido nudulkinimui“
Ko gero, mažiausiai „nusidėjo“ to meto kirpyklos: „Gal daugiau dabojama švara kirpyklose. Malonu matyti, kai kirpėjas-skutėjas, prieš aptarnaudamas naują klientą, mazgojasi su muilu rankas, dezinfekuoja spiritu arba liepsna skustuvą, žirklutes bei kerpamąsias mašinėles. Gaila, jog niekada neteko matyti, jog būtų dezinfekuojami šepečiai, vartojami plaukų sušukavimui bei minkšti šepetėliai plaukų nuotrupų nuo veido nudulkinimui“, – rašo daktaras V. Kauza.
Švaros savaitės šūkis – „Nieko nepirksime nešvarioj krautuvėj“
Nors švaros ir higienos pažeidimų tikrintojai rasdavo, tačiau su tuo kovojo ir manė, kad švaros reikia mokyti ir jaunąją kartą. Pavyzdžiui, „Biržų žinios“ rašė, jog Biržuose buvo rengiamos Švaros savaitės. Švaros savaitės metu vykdavo vaikų eisenos Biržų gatvėmis, buvo skaitomos paskaitos.
Apie švaros savaitę Biržuose buvo rašoma jau 1928 m. „Biržų žiniose“. 1930 m. laikraštyje aptinkamas toks įrašas: „Švaros savaitė Biržuose. Birželio 1 d. dr. Markevičius skaitė labdarių namuose paskaitą. Dr. Mikelėnas laikė paskaitą salėje, kuri yra prie reformatų bažnyčios klebonijos. Žydų, gi, švaros savaitės komitetas surengė š. m. birželio 6 d. pirmąkart Biržuose žydų mokinių ir jaunuomenės eiseną-manifestaciją. Eisenos dalyviai nešė lietuvių ir žydų tautiškas vėliavas. Dalyvavo vaikų darželis, pradžios mokykla ir sporto organizacijos. Viso apie 300 asmenų. Visi dalyviai buvo pasipuošę žydų tautiškos (mėlynos ir baltos) spalvos ženklais. Nešė daug lietuviškų ir žydiškų plakatų apie švaros reikšmę. Labdarių brolių Dizmeikių, tik ką atvykusių Amerikos ekskursantų, nusamdytas gaisrininkų orkestras žygiavo priešaky manifestacijos ir nuolat grojo įvairius maršus… Dagilio aikštėje, gražiai išsirikiavus visiems manifestantams, buvo pasakyta lietuviškų, žydiškų ir hebraiškų prakalbų…“
Švaros savaitė Biržuose vyko ir 1931 m. gegužės 17–24 dienomis. Buvo surengta Švaros savaitės dalyvių – pradžios mokyklos mokinių – eisena Pasvalio ir Vabalninko gatvėmis. Vaikai rankose laikė plakatus su užrašais: „Nieko nepirksime nešvarioj krautuvėj“; „Kur švaru, ten gražu“; „Lai Lietuva tampa švaros pavyzdžiu“; „Iš kūno galima spręsti apie sielos švarumą“.
