Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje tarnaujantis Vidmantas Kareckas – vienas iš tų kunigų, kurie palaikė Sąjūdžio idėjas ir drąsiai įsijungė į veiklą, susijusią su Atgimimu. „Negalvojom tada apie baimes. Visi skandavom: „Lietuva Lietuva“, – prisiminimais dalijasi kunigas. Tuometinę savo veiklą jis įvardija kaip pareigą – tarnaujant Dievui palaikyti kilniausius tautos bei artimųjų lūkesčius. Ir šiandien ragina toliau eiti pirmyn drauge su viltimi bei meile Dievui, Tėvynei ir vieni kitiems.
– Jūs prieš 35 metus atlikote tarnystę Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Buvote iš tų kunigų, kurie pritarė Atgimimo idėjoms, palaikė žmones, siekusius Lietuvos nepriklausomybės.
Kas jus atvedė į šį kelią? Ar tai susiję su šeimos, giminės istorija?
– Taip. Tuo laiku prasidėjo Persitvarkymo sąjūdis, į kurį buvau pakviestas. Pritariau Atgimimo idėjoms, palaikiau žmones, siekusius Lietuvos nepriklausomybės. Galvojau, kad tai susiję ir su tikėjimo išpažinimo laisve.
Mano tėvo sesuo su šeima buvo ištremti į Irkutsko sritį. Du tėvo broliai pokario laiku buvo pasitraukę į Vakarus. Tėvas tik laiškais galėjo bendrauti su jais, taip pat daug pagelbėjo grįžusios iš tremties sesers šeimai. Tad man atrodė, kad tai ir mano pareiga – tarnaujant Dievui palaikyti kilniausius mūsų tautos ir artimųjų lūkesčius bei troškimus.
– Sąjūdžio metais jūs buvote kviečiamas į įvairius renginius. Tai buvo laikas, kai pirmą kartą sovietmečio mokyklų durys vėrėsi kunigams. Biržų pirmoji vidurinė mokykla iki šiol prisimena tautinį vakarą, į kurį buvote pakviestas. Ar jį pamenate? Kas jus kvietė, kaip į jūsų atėjimą reagavo tuomečiai mokyklos vadovai?
– Aišku, nelengvas buvo išbandymas po tikėjimo niekinimo ir ideologinio supriešinimo ateiti su tikėjimo žiburiu širdyje, atnešti taip reikalingą padrąsinimą ir pakvietimą mokyklos bendruomenei žengti į gyvenimą nauju keliu, atleidimo, susitaikymo bei vertybių kūrimo drauge keliu. Aišku, daug kas saugojo šeimose tikėjimo ir kitas vertybes. Tai paliudijo kilnių jaunuolių noras net pavargus po sunkių pamokų ateiti į susitikimą su kunigu ir pabendrauti tikėjimo klausimais. Tada fakultatyviniu būdu, ne pamokų forma vyko susitikimai.
Sunku prisiminti detales. Bet pradžioje kai kurie mokytojai manęs gal kiek ir vengė. Tik vėliau sužinojau, kodėl. Tada jie galvojo – kunigas kažkuo ypatingas ir neaišku, kaip su juo bendrauti. Vėliau santykiai buvo draugiški. Kada buvau kviečiamas, tada, kai galėjau, dalyvavau.
– Koks buvo jausmas eiti į renginius, iš esmės nežinant, kaip pasisuks įvykiai šalyje? Ar pamenate tuometinius savo įspūdžius, aplinkinių reakcijas, vertinimus?
– Tikrai buvo labai pakili nuotaika ir džiaugsmas melstis, giedoti ir dainuoti viešai su žmonėmis ne tik užsidarius bažnyčioje, bet ir visiems drauge įvairiuose renginiuose ar šventėse. Neįtikėtinai džiaugsmingos akimirkos, kad galime atvirai kalbėti apie tai, kas buvo ilgus metus draudžiama. Pasitikint Aukščiausiojo globa bei žmonių gera valia, drąsinant vieniems kitus tai vyko. Negalvojom tada apie baimes. Visi skandavom: „Lietuva Lietuva“.
– Pauliaus V. Subačiaus knygoje „Dvidešimt penkeri religinės laisvės metai, 1988-2013“ nagrinėjama krikščionių bendruomenių Lietuvoje vidinė raida, struktūrų ir sąmoningumo pokyčiai. O kokias nuotaikas Bažnyčioje patyrėte jūs? Ne vienas Biržų sąjūdietis yra minėjęs ir apie kolegų atsargumą, baimes. Ar jų buvo tuometinėje Bažnyčioje? Kaip jos reiškėsi?
– Prasidėjus Sąjūdžiui, žmonės ne tik kalbėjo, bet ir paruošė prisiminimų knygas. Daug dalykų apie tikinčiųjų persekiojimus buvo skelbiama užsienio radijo bangomis prieš Atgimimą, paskui aprašyta LKB Kronikoje.
Ir kunigų, ir likusių gyvų tremtinių bei kalinių buvo rašomi prisiminimai apie išgyventus sunkumus, baimes, kankinimus kalėjimuose, tremties išbandymus. Visa tai matydamas bei girdėdamas, keičiasi ir žmogus – suprasdamas, kas buvo, kas yra. Kunigai, kaip ir kiti žmonės, buvo verbuojami teikti informaciją tam tikroms struktūroms, turėjo įvairių patirčių. Vieni drąsesni, kiti atsargūs, nes įbauginti ir prigąsdinti. Labai gaila, bet ir šiandien esama daug nepasitikėjimo ir baimės…
– Kokie likę stipriausi prisiminimai iš Sąjūdžio laikų? Kurie įvykiai paliko giliausius įspūdžius? Gal pamenate įdomių, netikėtų nutikimų, juokingų ar graudžių istorijų?
– Sąjūdis ir Atgimimas neatsiejami nuo Baltijos kelio, kuris tęsiamas. Paskui – mitingas Vingio parke, Biržuose – kai virš pilies buvo pakelta palaiminta katalikų ir reformatų kunigų Tautos vėliava, kai laiminau pasieny su Latvija Rūpintojėlį ir kryžių, mokytojams tremtiniams koplytstulpį Užušiliuose ir kita.
Artimųjų pakviestas būtent iš Biržų pirmą kartą vykau pas juos į laisvąjį pasaulį. Ilgas kelias per Maskvą. Užėjus pasimelsti į katalikų bažnyčią Rusijos širdyje susitikau Mot. Teresės iš Kalkutos seseris. Jau Kanadoje atsitiktinai susitinku su Nekaltojo Prasidėjimo seserimis, kitų kongregacijų vienuoliais. Užsimezga glaudūs dvasiniai ryšiai. Tos patirtys išeivijoje laisvai ir džiugiai Dievą garbinti buvo mano vidinis startas Dievo ir artimo meilės darbams su vienuoliais, pagelbėjant prisikeliančios Lietuvos žmonėms. Paskui Lietuvos parapijose organizacijų, projektų kūrimas ir kita.
Kanadoje, prie Niagaros krioklių, netikėtai susitikau po kalėjimų ir žeminimų atvykusį kun. A. Svarinską. Kunigas kovotojas dalinosi išgyvenimais su išeiviais, riedant skausmo dėl neteisybių ašaroms.
Toronte sutikta p. Bronislava Kruopytė-Palilionis klausė: „Kunige, kaip manai, ar gerai galvoju,- norėčiau Pabiržėje išasfaltuoti kelią nuo bažnyčios iki kapinių?“
„Nuostabi mintis“, – padrąsinau iš Kirdonių kilusią Pabiržės geradarę ir mecenatę.
O pats gražiausias prisiminimas – organizuota kelionė į Lomžą 1991 m. susitikti su popiežiumi Jonu Pauliumi II, dabar jau Šventuoju. Kreipiausi į įvairias Biržų organizacijas ir buvo labai džiugu, kad taip geranoriškai vadovai sutiko skirti autobusus į tą neeilinį susitikimą ir tikėjimo šventimą.
– Nuo Lietuvos nepriklausomybės siekių neatsiejamos žymių kunigų – J. Zdebskio, Alf. Svarinsko, R. Grigo, S. Tamkevičiaus ir kt. – pavardės. Ar galėtumėte įvardyti tuomet Biržų bažnyčiose tarnavusius kunigus, kurie rėmė Sąjūdžio idėjas, drąsiai ėmėsi veiklos, susijusios su Nepriklausomybės siekiais?
– Taip. Šviesios atminties kardinolas V. Sladkevičius lankėsi Biržuose ir budino tautą bei mūsų kraštą. Mūsų vyskupas emeritas J. Kauneckas iki šiol yra nepailstantis Tikėjimo, Tiesos ir Laisvės gynėjas. Biržų sąjūdžio kronikoje matome kun. M. Stonį – Suosto kleboną, kuris buvo aktyvus ir veiklus renginių dalyvis. Visi kunigai vienaip ar kitaip stengėsi palaikyti žmonių kilnius siekius. Buvo drauge meldžiamasi, teikiami patarnavimai ir jau atvira bendrystė. Kai kada net su ašaromis akyse buvo pasineriama į prisiminimus. Kunigai kvietė Tautą prisikelti, drąsino nebijoti. Kvietė ir kviečia žmones grįžti į tikėjimą, į bažnyčią. Reikalinga malda, daug maldos, kad ateitų ta Šviesos Dvasia, atsiųstų taikos ir ramybės balandį.
– Jūs retsykiais ateinate į renginius, skirtus Sąjūdžio sukaktims paminėti. Kaip manote, kodėl susirenka tik nedidelis sąjūdiečių pulkelis? Ar reikėtų tokių renginių?
– Bėgant metams po Atgimimo pradžios, matom, kaip keičiasi kartos. Atsiranda nauji iššūkiai, kitoks požiūris į vertybes. Gal kai ką tai gąsdina, kai ką liūdina, kai kam nusvyra rankos, atsiranda baimė. Gal ir metų našta trukdo susiburti vėl ir vėl. Bendrystė su gera valia visada buvo ir yra prasminga ir reikalinga.
E. Mikelionienės nuotr.
– Bažnyčios tarnai tiesiogiai dalyvauti politikoje negali. Vis tik istorija rodo, kad lemiamais mūsų tautos, valstybės momentais kunigai stodavo į pirmąsias kovotojų gretas. Kaip jūs vertinate dabartinių kai kurių kunigų agitavimą (kad ir netiesioginį) palaikyti tam tikras politines jėgas, per rinkimus balsuoti už jas?
– Jėzus sakė: esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, verkė dėl Jeruzalės. Bažnyčios ir jos narių pareiga – ginti Dievo įsakymus bei vertybes. Lemiamais momentais aktualiu klausimu ir esant būtinumui parengiami Bažnyčios hierarchijos aplinkraščiai ir paraginimai. Kiekvienas asmuo yra individas. Svarbu, kad būtų ginamas Dievo planas žmogui. Jei žmogus nori būti aukščiau už Dievą, anksčiau ar vėliau pamato, kad yra nuogas. Jei žmogus bando keisti Dievo ir gamtos dėsnius, viskas pradeda byrėti. Labai sunku ką nors vertinti, kas ko ir kodėl siekia, nes kiekvienas turi ar nori turėti savus motyvus, o į širdį neįlįsi.
– Sąjūdiečių klausiu ir apie dabartinę Lietuvos situaciją: kai tas pats priešas stovi už mūsų vartų, dėl ko labiausiai neramu? Kur yra mūsų silpnoji pusė? Ko neišmokome per 35 metus? O dėl ko galime būti visiškai ramūs?
– Trapus ir sužeistas pasaulis, politinės sistemos bei žmogus. Trapi taika. Būna, kad kartais nežinai, ar tas, su kuriuo bendrauji, neturi akmens užantyje ar kumštyje. Tai silpna vieta. Dėl to neramu. Labai gaila, bet ir šiandien esame kai kurių asmenų baimių ar piktos valios įkaitais. O gerai tai, kad daug sąmoningų jaunų žmonių, grįžtančių į Tėvynę, į savo kraštą, – jį mylinčių ir kuriančių. Tai teikia viltį, kad išliksime. Gerai, kad yra mus ginančios karinės sistemos, atkurtos šaulių ir kitos organizacijos, ugdančios jaunus žmones. Tai džiugina ir nuramina.
– Ir neapsieisime be klausimo-provokacijos: ar už tokią Lietuvą kovojote?
– Lietuva yra tokia, kokie esame mes. Reikia ir toliau eiti pirmyn drauge su viltimi ir meile Dievui, Tėvynei ir vieni kitiems.
