Tėvu tapau prieš beveik trisdešimt metų. Gerai pamenu tą nuostabą, kai ant rankų paėmiau naują Viešpaties šedevrą. Man buvo sunku patikėti, kad man, tokiam netobulam, yra patikimas rūpestis trapia ir apie savo teisę būti savimi bandančia pirmuoju gyvenimo klyksmu pasakyti būtybe.
Pamenu, kad ypatingai trikdė taip pat ir aiškus supratimas, kad naujagimė, dėl kurios galiu išdidžiai vadintis Tėčiu, nėra tuščias popieriaus lapas, kuriame galiu surašyti savo mintis, bet veikiau unikali melodija, tiksliau, dar kol kas atskiros natos, ir mano pareiga bei atsakomybė padėti, kad jos ilgainiui jungtųsi į harmoningą melodiją.
Labai stengiausi. Esu laimingas dėl to, kad niekada nesigėdijau prisipažinti Dukrai, kad ją myliu, drąsinau ieškoti savo kelio, ir ji visada žino, kad bet kada gali į mane kreiptis, ir tai bus tikras pokalbis, be maivymosi, grimo, bandymo apsimesti tuo, kuo nesu.
Prireikė daug laiko, kol vis labiau pradėjau matyti ir suprasti savo klaidas ir tai, kad toli gražu nebuvau tobulas tėvas. Kartojau toksiškas reakcijų schemas ir modelius, pernelyg dažnai nesugebėjau liudyti drąsą gyventi, nes „dėl šventos ramybės“ paprasčiau nusileisti.
Prireikė daug laiko, kol vis labiau pradėjau matyti ir suprasti savo klaidas ir tai, kad toli gražu nebuvau tobulas tėvas. Kartojau toksiškas reakcijų schemas ir modelius, pernelyg dažnai nesugebėjau liudyti drąsą gyventi, nes „dėl šventos ramybės“ paprasčiau nusileisti, nes, kartodamas Dukrai, kad ji Kūrėjo svajonė, pamiršau, kad ir aš nesu Jo brokas. Labai ilgai gyvenau, tarsi vėluočiau ir būčiau visiems skolingas, ir nebuvau tas Tėtis, šalia kurio nebaisios jokios gyvenimo vėtros ir kuris išmoko pasitikėti savimi – ne tik žodžiais, bet ir savo pavyzdžiu.
Priklausau tai kartai, kurios tėvai yra įsitikinę, kad geriau nei patys vaikai žino, ko jiems reikia, nuoširdžiai nesupranta, ko dar gali reikėti vaikams, kurie turi stogą virš galvos, duonos ant stalo ir yra kas išgrūda juos į mokyklą. Mūsų tėvai jaučiasi atlikę pareigą, nes mes baigėme mokslus ir netapome banditais, na, o visos emocinės traumos, kompleksai – tai ne artimesnio ryšio trūkumo žaizdos, bet esą išlepimas dėl to, kad augome „šiltnamio sąlygomis“.
Mes su žmona mokėmės būti tėvais, skaitydami Spoko knygą. Tai buvo bene vienintelė knyga tuo metu, kuri turėjo būti vaiko auginimo gidas. Tiesą sakant, labai džiaugiuosi, kad turėjome drąsos ir vidinės išminties kažkurią dieną ją atidėti į šalį. Jei būtų mano valia, šią knygą įtraukčiau į draudžiamų tėvams knygų sąrašą, nes autoriaus tikslas – patogus, bet ne laimingas ir vis labiau išsiskleidžiantis vaikas.
Mūsų tėvai jaučiasi atlikę pareigą, nes mes baigėme mokslus ir netapome banditais, na, o visos emocinės traumos, kompleksai – tai ne artimesnio ryšio trūkumo žaizdos, bet esą išlepimas dėl to, kad augome „šiltnamio sąlygomis“.
Kūrėjas mums su žmona nepatikėjo daugiau gyvybių. Gal suprato, kad nėra taip paprasta pasirūpinti ir mūsų vienturte. Kita vertus, gyvenime nebuvo nė mažiausios akimirkos – nei tada, kai kūdikystėje dukrelė kentėjo nuo pilvo skausmų ar dantų augimo, nei tada, kai paauglystėje skaudžiai kovojo už savo ribas ar tiesiai žėrė į akis teisėtas nuoskaudas dėl to, kad ta meilė, kuria didžiavausi, neretai ne palaikė ir augino, bet skaudino, nei dabar, kai vis mane pamoko, kad rūpestingiau turiu elgtis su visu tuo, kas kažkada turėtų tapti jos palikimu.
Ar galiu sakyti, kad per beveik tris dešimtmečius tikrai supratau, ką reiškia būti tėvu, išmokau būti geriausia tėčio versija? Tikrai, kad ne. Svarbiausia, kad neprarandu noro mokytis ir vis bandau sutelkti drąsą priimti savo klaidas, ydas, apsileidimus.
Didžiausia tėvystės dovana? Dažnai girdžiu visokius postringavimus, kad būtent moteriai yra ypatingai svarbu motinystė. Galbūt. Nors čia dvelkia socialine schema. Tačiau man pačiam tėvystė yra ypač svarbi tapatybės dalis. Tikėtina, kad tai vertingiausia, kas skleidžiasi manyje.
Kodėl visa tai surašiau? Nes noriu padrąsinti visus netobulus tėčius. Jūsų vaikams nereikia tobulumo, reikia tik tikrumo ir meilės. Nebijokite keistis ir mokytis tėvystės, nesvarbu, kiek jums metų, kiek vaikų turite. Gyvenimas yra kelionė – tai taip pat yra svarbi žinia, kurią mes, tėvai, privalome perteikti savo vaikams.
Kodėl visa tai surašiau? Nes noriu padrąsinti visus netobulus tėčius. Jūsų vaikams nereikia tobulumo, reikia tik tikrumo ir meilės.
Na, ir visai pabaigai – kreipiuosi į vaikus. Mylėkite ir priimkite savo Tėčius. Priimti, tai nereiškia visada sutikti, leisti kištis ar pakęsti aplinkinius žeidžiantį elgesį. Paprasčiausiai nepavarkite suteikti tėvams šansą ir padėkite jiems keistis. Nešiokitės juos širdyje ir bent retsykiais nepamirškite pasakyti, kad juos mylite. Tai svarbu išgirsti kiekvienam, net ir tiems stereotipiniams „kietuoliams“, kurie viduje iš tiesų dažnai yra likę nusigandusiais berniūkščiais.
Andrius Navickas
