„Iš esmės abu esame mokytojai – Rolandas moko dvasinių dalykų, aš žemiškesnių“, – sako matematikos mokytojas Donatas Makrickas apie savo brolį, kurį Popiežius ką tik paskyrė kardinolu. Iš Biržų kilęs arkivyskupas R. Makrickas yra penktas paskirtas lietuvis kardinolas.
Pirmasis buvo Jurgis Radvila (kardinolu paskirtas 1583 m.), vėliau – Vincentas Sladkevičius (1988 m.), Audrys Juozas Bačkis (2001 m.) ir Sigitas Tamkevičius (2019 m.).
Tarp tokių asmenybių matyti savo artimą žmogų – nemenkas iššūkis. Tačiau mokytojas Donatas jį priima santūriai, išmintingai, pagarbiai. Tokia laikysena ateina iš Makrickų šeimos auklėjimo. Donatas sako, kad būtent tėvų namuose buvo diegiamas supratimas, kad gyvenime būtina Dievo bei artimo meilė.
– Esi moksleivių mylimas ir gerbiamas matematikos mokytojas Biržų technologijų ir verslo mokymo centre. Ar ką tik skambėjusių sveikinimų Mokytojo dienos proga neužgožė pastarųjų dienų džiugi naujiena apie tavo brolį Rolandą, kurį Popiežius Pranciškus paskyrė kardinolu? Kaip sutikai šią žinią?
– Man patinka džiaugtis kitų žmonių laime, pasiekimais, įvertinimais – kuo daugiau iškilių, laimingų žmonių, tuo gyvenimas ir kitiems šviečia linksmesnėmis spalvomis. O kad broliukas bus paskirtas kardinolu, aš visada slapta tikėjausi, nes yra protingas, sąžiningas, pasišventęs savo darbui žmogus. Tokie žmonės šiais laikais yra vertybė. Labai didžiuojuosi, džiaugiuosi už jį ir linkiu „kuntrybės ir Dievą palaimos“, kaip mums visada linkėdavo mūsų bobutė.
– Ar brolio veikla, jo reikšmingi pasiekimai turi įtakos tavo, šeimos narių gyvenimui? Ką reiškia būti kardinolo broliu?
– Mūsų visų gyvenimams turi įtakos tam tikros aplinkybės, tad brolio veikla taip pat nėra išimtis. Šiaip stengiuosi išlikti toks, koks buvau ir anksčiau, o brolio statuso reikšmė – po euforijos, kai ateina suvokimas, kad pasidariau labiau matomas ir stebimas, todėl ne visada galiu būti visai atviras, prieš ką nors darydamas – sakydamas turiu pasverti savo veiksmą.
– Dvasininko ir mokytojo veikla turi panašumų. Kodėl rinkaisi pedagogo kelią? Kas lėmė jūsų abiejų pasirinkimus?
– Iš esmės abu esame mokytojai – Rolandas moko dvasinių dalykų, aš žemiškesnių. O mūsų pasirinkimai… turbūt išgirdome kiekvienas savo vidinį balsą, kur mus šaukia, todėl manau, kad nė vienas nesigailime savo pasirinktos veiklos.
– Mokytojauji jau tris dešimtis metų. Turbūt jau gali pasakyti, kas yra geras mokytojas?
– Čia vienas iš sunkesnių klausimų.
Kiekvienas gerą mokytoją apibūdina savaip. Aš manau, kad geras mokytojas pirmiausia turi mylėti vaikus, mylėti savo darbą ir kas rytą eiti į darbą su noru. Dar geras mokytojas turėtų sugebėti perteikti informaciją ir būti savo dalyko profesionalas. Taip pat jis turėtų suprasti, kad visi žmonės, mokiniai yra skirtingi ir nebūtinai tavo mokomasis dalykas yra centrinė ašis, apie kurią turi suktis mokinio gyvenimas.
O ar aš esu geras mokytojas – tegul vertina kiti.
– Ar gali pasidalyti tau ypač svarbiomis, jautriomis akimirkomis iš mokytojo darbo?
– Man smagiausia matyti, kai pirmaisiais mokslo metais, atėjęs į mūsų BTVMC, mokinukas būna pasimetęs, nedrąsus, užsispaudęs, o tęsdamas mokslus išdrąsėja, atsiskleidžia ir baigdamas mokyklą išeina į gyvenimą pasitikintis savimi, turintis planų – laisvas žmogus. Man patinka matyti jaunuolių tobulėjimą.
Smagu sutikti mokinį po daugelio metų, kai jau nebegali jo atpažinti, o jis tave dar prisimena…
– Mokinių klaidas paprastai taiso mokytojas. O kas taiso mokytojo klaidas? Yra dalykų, kurie neduoda ramybės, itin skaudina?
– Mokytojo klaidas taiso patirtis, gyvenimas – mes, mokytojai, visą gyvenimą turime tobulėti, kad suspėtume su laiku ir dar galėtumėme padėti tobulėti jauniems žmonėms. Be to, ir patys mokiniai mus moko. Labai viskas priklauso nuo laikmečio.
Nusibodo amžinos švietimo reformos: šiandien dirbi pagal vieną mokymo programą, o rytoj jau skelbia, kad viskas keičiasi. Sutinku, kad gyvenimas juda į priekį, bet yra pamatiniai dalykai, kurie turėtų mokykloje „nesiblaškyti“ – gimtoji kalba, matematika, fizika, chemija…
– Gyvename visuomenėje, kuri mokytojui kelia daugybę reikalavimų, skaičiuoja jo gaunamą atlyginimą, bet dažnai nenori ar nesugeba matyti to, ką mokytojas aukoja. Kaip manai, ko reikia, kad pedagogo profesija mūsų šalyje išties būtų prestižinė?
– Sunkiai įgyvendinamas dalykas – reikia pakeisti visos visuomenės mąstymą, nes net Seimo ir kiti elito nariai nesuvokia ar nenori suvokti, kad jų puikaus gyvenimo pamatai buvo padėti pedagogų per jų protinių gabumų lavinimą, pasaulėžiūros plėtimą…
– Kaip į tavo profesiją žiūri šeima? Papasakok apie ją. Kur sutikai savo būsimą žmoną?
– Giminėje turime keletą pedagoginį darbą dirbančių žmonių, tad kažkaip neišskiria.
Su savo žmona susipažinome tradiciškai, gyvai, be jokių IT technologijų ir pažinčių skelbimų. O jei rimčiau, tai mes pažįstami nuo mokyklinio amžiaus. Pažintis į rimtesnę draugystę peraugo jau vyresniame amžiuje ir matote, kuo viskas baigėsi: šeima, dvi dukros.
– Ar yra tiesos posakyje „Šiaučius be batų, kriaučius be kepurės“? Kaip pedagogui sekėsi auklėti savus vaikus? Kokias vertybes jiems stengėtės įskiepyti?
– Manau, kad visai gerai: augdamos rimtų „zbitkų“ kaip ir neprikrėtė. Baigė mokslus – įgijo bakalauro, magistro laipsnius Vilniaus universitete, dirba artimą širdžiai darbą ir siekia tobulėjimo, progreso profesinėje srityje. Mes su žmona stengėmės auklėti jas taip, kad užaugtų darbščiais, sąžiningais, gerais žmonėmis. Esu labai patenkintas ir labai didžiuojuosi savo mergaitėmis, jų siekiais.
– Ar galiu klausti apie laisvalaikį?
– Ko gero, tai, kad užaugau lauke, o ne kambariuke prie telefono, laisvalaikio be gamtos nelabai įsivaizduoju. Labai patinka žoliauti, grybauti, šiaip pasibastyti paupiais, miškais. Kaip malonu matyti, kaip keičiasi metų laikai, kaip dangų papuošia žvaigždės, kometos, pašvaistės…
– Nors minėjai, kad nenorėtum viešumo, tačiau biržiečiams įdomu žinoti apie šeimą, kurioje išaugo neeiliniai žmonės. Papasakok apie savo tėvelius, brolius ir seses, jūsų gražią ir vieningą šeimą. Kokie vaikystės epizodai išlikę atminty ir šildo iki šiol? Kokias svarbiausias gyvenimo pamokas gavote gimtuosiuose namuose?
– Tėtis visą gyvenimą dirbo Biržų miškų urėdijoje vairuotoju, išėjęs į pensiją – šaltkalviu. Mama dirbo ir Biržų pieninėje, ir linų fabrike, bet pagrindinis darbas buvo auginti mus, 5 vaikus. Buvo religinga eilinių darbininkų šeima. Kaip minėjau, esame 3 broliai ir 2 sesės. Dabar vienas brolis ir sesutės jau „Sodros“ darbuotojai, kiti du jaunesni broliai kaip ir aiškūs…
Namuose mums buvo įdiegta, kad darbas žmogų puošia. Išmokome įvairių darbų, apie viską turime supratimą. Mums įdiegta, kad savo darbą reikia atlikti sąžiningai ir su noru, kad reikia gerbti bet kokią profesiją, nes visos jos yra labai reikalingos. Ir kad būtina Dievo bei artimo meilė, nes tik padedant Dievui ir būdami vieningi galime daug nuveikti.
– Makrickų vaikai lankė Biržų pirmąją vidurinę (dabar „Atžalyno“) mokyklą. Kuo ji buvo jums svarbi?
– Biržų 1-oje vidurinėje mokykloje buvome supažindinti su mokslo tiesomis. Čia visapusiškai plėtėme savo akiračius, sėmėmės žinių, draugavome su klasiokais, dėjome pamatus tolesniam savo gyvenimui. Tėvelis sakydavo: „Mokinkitės vaikai, jei norite valgyti baltesnę duonytę“.
Čia sutikome ir puikių žmonių, pedagogų, kuriuos kartais prisimename ne vien tik rimtai, bet ir iš linksmesnės pusės. Mokykloje sutikome draugus, su kuriais palaikome ryšį ir dabar.
Čia praėjo labai svarbi mūsų gyvenimo dalis: vaikystė, paauglystė su visais nuotykiais, viltimis, lūkesčiais, nusivylimais, kas yra būdinga šiam amžiaus tarpsniui.
– Sovietmečiu lankyti bažnyčią nebuvo paprasta, tikintieji dėl to turėjo įvairių patirčių. Kokių sulaukdavote reakcijų dėl tikėjimo, bažnyčios lankymo?
– Keista, bet bent jau aš visai nejaučiau jokio priešiškumo, kad lankausi bažnyčioje. Visi žinojo, turbūt buvo susitaikyta, kad kitaip nebus. Beveik visus mokymosi mokykloje metus buvau netgi prie „valdžios“. Jokių pažeminimų ar kažko panašaus, kad lankausi bažnyčioje, tikrai neprisimenu, nors kiekvieną sekmadienį 10 valandą būdavau bažnyčioje.
– Ar dalinotės su savo broliais ir seserimis svajonėmis, kuo norėtumėte būti užaugę? Kaip reagavai, kai sužinojai, kad Rolandas galvoja apie tarnystę Dievui?
– „Užaugęs būsiu…“ – amžinas ir nepastovus vaikų teiginys. Planuose matematikos mokytojo profesijos tikrai nebuvo.
Aš jau buvau pirmo kurso studentas, kai Rolandas atvažiavo pas mane į Vilnių pasidžiaugti, kad įstojo… Ryškaus požiūrių skirtumo į tikėjimą nebuvo, kol buvau Biržuose. Artėjant abitūrai, artėjant tolesnio gyvenimo kelio pasirinkimui, paklaustas, kur stos, Rolandas dažniausiai pajuokaudavo: „Ant akmenėlio“. Taigi jo įstojimas į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją man buvo kaip ir netikėtumas. Po tokios žinios, kiek pamenu, labai susimąsčiau, buvau kelias dienas kaip nesavas… Atkalbėti nebandžiau, nes mes jau turėjome vieną kunigo pavyzdį – t. y. pusbrolį Povilą.
– Ar Rolandą, kaip tavo artimą žmogų, pakeitė įspūdinga karjera? Ar liko laiko ir vietos broliškiems santykiams?
– Blogiausias dalykas mūsų gyvenime yra atstumas ir laiko trūkumas, reti susitikimai. Visi šitie dalykai tolina. O šiaip tai manau, kad nelabai mes esame pasikeitę, kai esame kartu.
– Yra manančių, kad Rolandas Makrickas yra realus kandidatas tapti Popiežiumi. Kaip bebūtų, jis tau visuomet bus pirmiausia brolis. Už ką tu jam esi labiausiai dėkingas?
– Žinau, kad Rolandas turės teisę rinkti būsimą Popiežių, ir tai nėra mažai. O toliau viskas yra Dievo valioje.
Dėkingas esu už kartu praleistą vaikystę, paauglystę, nes giminėje buvome broliukai pagrandukai, todėl visai linksmai pagyvenome.
O dabar – tiesiog gera kartu pabūti, šnektelėti, kai nereikia su niekuo „dalintis“.
– Ar dažni būna jūsų šeimos susitikimai? Apie ką dažniausiai kalbatės, kokias dovanas vieni kitiems dovanojate?
– Didesni šeimos susitikimai praretėjo po tėvelių išėjimo, bet kas 1-2 mėnesius atrandame laiko vieni kitus aplankyti, susitikti. Susitikę kalbame apie viską, kas tuo metu aktualu vieniems ar kitiems, kažkokių išskirtinių temų tikrai neturime.
O dovanos… Pasiekėme tokį amžių, kai dovanos esame mes patys vieni kitiems ir svarbiausia yra bendrystė, o ne materialūs dalykai.
– Ko linkėtum artimiausiems žmonėms ir ko maldoje prašytum Lietuvai?
– Sveikatos ir Dievo palydos einant gyvenimo keliu ir vykdant Jo planą. O Lietuvai – taikos ne tik iš išorės, bet ir viduje. Ir teisingos valdžios.
