Šiemet Biržų siuvyklėlė, įsikūrusi Kęstučio g. 5, švenčia dešimtmetį. „Mylimas darbas mus traukia kaip magnetas“, – sako „Siuvyklėlės“ įkūrėja Vilija Šimonė ir jos geriausia drauge tapusi kolegė Birutė Kanopienė. Kaip magnetas „Siuvyklėlė“ traukia ir klientus. Charizmatiškos, linksmos, nenurimstančios ir profesionalios siuvėjos visus sutinka kaip gimines ir įvykdo net pačius įmantriausius užsakymus.
Gavo butą su telefonu
„Adatomis tikrai nesimėtome“, – kvatoja Birutė Kanopienė pasakodama apie užsimezgusią artimą draugystę su Vilija Šimone.
Nors moterys viena kitą pirmą kartą pamatė prieš dešimt metų, kai Vilija ieškojo patikimos siuvėjos savo „Siuvyklėlei“, tačiau gyvenimas jų buvo susikirtęs ne kartą.
Abi baigė tuos pačius – siuvimo technologo-inžinieriaus – mokslus toje pačioje mokymo įstaigoje, tik ne tuo pačiu metu. Po mokslų Vilija atitekėjo į Biržus. Juos vyras taip pat buvo siuvėjas. Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato valdžia jaunų specialistų šeimai suteikė butą Kupreliškyje ir įdarbino ten įsikūrusiame kombinato skyriuje. Darbą nuo erdvaus buto skyrė tik koridorius. Bute net telefonas buvo!
Iš kaimų surinkdavo sugedusius daiktus pataisyti
Birutė tuo metu dirbo tame pačiame kombinate Biržuose siuvėja, užsakymų priėmėja, paskui – dispečere. Pasak Birutės, tuomet juokaudami darbuotojai kombinatą vadindavo taip: „Būk gudrus – apgauk kitus“.
Tais laikais buvo tokia aptarnavimo sistema: net šešiolikoje rajono kaimų buvo įsikūrę kombinato surinkimo punktai. Jei kam sugesdavo laikrodis, kokia nors buitinė technika, suplyšdavo batai ar prisireikdavo kombinate siūtos suknelės, megzto megztinio, Birutė vykdavo į punktus tų sugedusių daiktų paimti, nuveždavo kombinato gaminių. Vykdavo ji ir į Kupreliškį, todėl yra beveik tikra, kad ir su Vilija ten buvo susitikusi.
Verslo imtis paskatino nelaimė
Po to Vilija daug metų dirbo „Siūlo“ bendrovėje siuvėja-konstruktore. Iki vieno tragiško įvykio, kuomet mirė jos brolis, po trejų metų – brolienė ir Vilijai teko priglausti bei užauginti sūnėną, kuriam reikėjo skirti nemažai dėmesio. Tuomet moteriai ir atėjo mintis kurti savo siuvyklą. Viena manė neįsiveiksianti, todėl pradėjo ieškoti kompanionės.
Puošė žmones, susiruošusius dangun
Birutė tada jau dirbo ritualinių paslaugų įmonėje siuvėja.
– Puošiau žmones, susiruošusius dangun. Siuvau sukneles, kostiumus, nėriniais puošiau karstus, nosinaites… Daug metų tą dariau, kol užsimaniau darbą pakeisti. Atėjau pas Viliją, įsidarbinau ir tapome šeima. Ilgai vienoje vietoje nenusėdime: mano vyras Algis dirba mūsų vairuotoju. Tai mes ir į baseiną, ir į Druskininkus pėsčiųjų žygin, ir į ekskursijas, ir į koncertus, ir į šventes… Visur kartu. Kartu juokiamės, kartu paverkiame, pasiguodžiame ir vėl pirmyn… – pasakoja Birutė.
Nenustygsta vienoje vietoje
Nors moterys sakosi esančios močiučių amžiaus, abi jau ir anūkų turi, tačiau širdy – aštuoniolika.
– Džiaugiamės kiekviena diena, kiekviena akimirka. Siuvam, siuvam, pažiūrim viena į kitą – ir dumiam prie ežero nusimaudyt. Šauna į galvą – lekiam į kavinę ko nors skanaus pavalgyt ar su šiaurietiškom lazdom ratą prasukam. Susiplanuojam – ir lekiam pas mano vaikus į Airiją pakeliaut. Visokių mums nuotykių nutinka. Užsimanėm aplankyt saulėgrąžų lauką ir ten nusifotografuoti. Ir tik viena iš mūsų geltona palaidine. O su geltona labai gražu fotografuotis. Ką darom? Apsikeitėm rūbais: iš pradžių aš su Birutės palaidine nusifotografavau, paskui aš Birutę geltonai apsirėdžiusią įamžinau, – kvatoja Vilija. – Daug kas galvoja, kad esam seserys. Tokios apvalios abi, plaukų spalva vienoda, abi tokios trenktos ir linksmos. Supanašėjom.
Kartu dirba, kartu – švenčia
Name, kur įsikūrusi „Siuvyklėlė“, veikia ir krautuvėlės. Abi siuvėjos visą kolektyvą sulipdė: tai Kalėdų visi susiburia švęst, tai kitų švenčių.
– Namelis sutvirtėjo, – šypsosi Birutė. – Tik reikia kokią mintį pasiūlyt ir visi susiburiam.
Ir ne tik darbe. Birutė sugebėjo suburti ir gatvės kaimynus kelionėn.
– Švęsdavom kaimynų gimtadienius tai pas vieną, tai pas kitą. Sugalvojau kitaip: važiuojam visi verčiau pabūt į Šventąją. Ir Viliją pakvietėm kartu. Taip ir išvažiavom visi kaimynai, – pasakoja Birutė.
Kai darbai užgriūna, tuomet siuvėjos sėdi „uodegas prispaudusios“: ir prieš darbą, ir po darbo. Namo darbų nesineša, siuviniams namų durys uždaros.
– Kai auginau vaikus, siuvau ir namie. Žiūrėk, kokia močiutė ir atkeliauja savaitgalį, nors tu visai kitais darbais užsiėmęs. Tada griebi šluotą ar skudurą, kad klientė kokios dulkės nepamatytų. Dabar to nebesinori, – sako Birutė.
Siuva ir biržiečiams, ir amerikonams
Biržiečiai į „Siuvyklėlę“ užsuka dažnai. Kas jau kartą atėjo, tas ir pasilieka. Mat išradingosios siuvėjos bene visus klientų norus išpildo, stengiasi taip, tarsi siūtų pačios sau.
– Biržiečiams ir ne tik biržiečiams, siuvame viską: ir paltus, ir kelnes, ir sukneles, ir užuolaidas, ir patalynę, ir staltieses, ir kostiumus, ir gatavus drabužius taisome. Smagu sutikti gatvėje elegantišką inteligentišką moterį, pasipuošusią mūsų siuviniu – širdis džiaugiasi, – sako Vilija ir Birutė.
Vienas klientas į „Siuvyklėlę“ dviračiu atmina iš Pasvalio. Yra ir klientų iš kitų miestų, ir net iš Amerikos.
Kostiumai – spektakliui, dekoracijos – teatrui
Ypač moterys didžiuojasi biržiečių mylimo folkloro ansamblio „Žemyna“ užsakymu. Muziejininkės Snieguolės Kubiliūtės patariamos, jos siuvo drabužius spektakliui. Muziejininkė joms ir senų nuotraukų prinešė, ir muziejinę vertybę – tarpukario laikais dėvėtą palaidinę rodė, kad laikmečio madas atitiktų. Teko siūti dekoracijas ir Boriso Dauguviečio mėgėjų teatro spektakliui, puošti Kvetkų etnografinį ansamblį.
Didelio užsakymo siuvėjos buvo sulaukusios ir iš Italijos – siuvo ir Italijon siuntė linines sukneles.
Drabužiai ir kunigui, ir nuotakai, ir Kalėdų seneliui
– Siuvom vienai močiutei tautinius drabužius, kunigui – bažnytinius, krikštynoms – krikšto drabužėlius, teko ir nuotakas puošti, ir Kalėdų senelio kostiumu pasirūpinti, ir rūbus paskutinėn kelionėn siūti… Net ir keisčiausi užsakymai mūsų nebestebina. Būna, kad moteris nusiperka stipriai per siaurą suknelę, bet ji jai labai patinka. Tuomet įduriame. Viena nepaprastai gražios figūros mergina nori, kad jos drabužiai būtų labai prigludę, tai tuomet siauriname. Žiūrėk, moteris ėmė ir suplonėjo, reikia visą garderobą siaurinti, o kitąmet – pastambėjo, ir vėl platinam, – šypsosi siuvėjos.
Siuvėjos prisipažįsta: jei reikėtų ardyti mezginį, būtų labai gaila, bet ardyti ir taisyti siuvinį – širdies nedrasko.
Save puošia paskutinę naktį prieš šventę
Moterys „Siuvyklėlės“ spintoje turi ir audinių. Tik darbo tiek daug, kad gatavų drabužių prisiūti ir pasiūlyti žmonėms pritrūksta laiko. Kaip ir kažką pasisiūti sau.
– Sau siuvamės paskutinę naktį. Reikėjo suknelės anūkės krikštynoms, tai siuvausi paskutinę naktį. Prašiau, kad Birutė mane pamatuotų, nes negaliu žinoti, kas mano nugaroje darosi, – kvatoja Vilija.
Gyvenimo be siuvyklos neįsivaizduoja
Mesti mylimo darbo nei Vilija, nei Birutė neketina. Neįsivaizduoja, ką veiktų vien tik namie.
– Labai svarbu ištrūkti iš namų, neužsisėdėti. Kai jau nebeįversime adatos su maža ąsele, pirksim su didele skyle, – kvatojasi siuvėjos.
O Birutės vyras Algis, kai ši retsykiais iš darbo grįžta kiek anksčiau, tuojau erzina: „Taip ir sakiau, kad darbo pritrūksit“.
Bet darbo siuvėjoms niekada netrūksta. Nes kiekvienas klientas – ar nuolatinis, ar naujokas – laukiamas su geros nuotaikos doze, o jų pageidavimai išpildomi profesionaliai ir su didele meile.
Asmeninio albumo nuotr.
Editos Mikelionienės nuotr.
