Gatvės pavadinimas – kaip pilietiškumo, sąžiningumo testas?
Taip labai paprastai – manau, kad Biržų valdžia pralaimėjo vertybinę kovą dėl S. Nėries gatvės Biržuose pervadinimo.
Ar iš tiesų p. K. Galvelis pasakė tikrąją priežastį: jeigu negalima palikti S. Nėries, tai gyventojai už pakrantę. Radvilų miesto senamiestyje. Jokios čia tau istorijos, laisvės kovų, Nepriklausomybės. Su Saliamute, ne su Lietuva širdy. Salomėja Pakrantė – užkoduotas požiūris į istorinę atmintį.
Prieš rinkimus tikriausiai sužinosime, kas tikrieji pakrančių, paežerių, pakelių etc mylėtojai. O buvo taip: istorikė Audronė Garšvaitė visada išmintingai ir principingai kalbėjo apie S. Nėrį, Lietuvos okupaciją; liberalai darbo grupės posėdžiuose pasisakė už Jokūbą Šerną. Sklinda gandai, kad net meras buvo už Nepriklausomybės akto signatarą! Tai kas įvyko, kad visa koalicija (išskyrus balsavime nedalyvavusį A. Šimą) patvirtino Pakrantę? Taip demonstruojama koalicijos vienybė? Bet tai vertybinis klausimas, o koalicijoje ideologiškai visiškai skirtingos partijos. Nebereikėjo net darbo grupės rekomendacijų, nes jie irgi niekiniai? Kokie argumentai nokautavo liberalus, merą ir kitus, linkusius mąstyti?
Todėl, kad už Jokūbą Šerną ar Liudviką Karoliną Radvilaitę pasisakė konservatoriai? Todėl, kad meras gavo raštą per tris mėnesius spręsti S. Nėries gatvės pervadinimą Vabalninke (Tik be manipuliacijų. Tarybos, o ne mero atsakomybė, meras gi teikia.)? Todėl, kad niekiniame anoniminiame balsavime 315 balsavo už pakrantę? Ar iš tiesų p. K. Galvelis pasakė tikrąją priežastį: jeigu negalima palikti S. Nėries, tai gyventojai už pakrantę. Radvilų miesto senamiestyje. Jokios čia tau istorijos, laisvės kovų, Nepriklausomybės. Su Saliamute, ne su Lietuva širdy. Salomėja Pakrantė – užkoduotas požiūris į istorinę atmintį.
Kokie beviltiški (kaip ir Vabalninko atveju) pakartoti argumentai – bus dar tų gatvių! Jokios logikos. O valdžios požiūris kaip ir aiškus: balsavimas tik Savivaldybės puslapyje. Jokios viešos vadovų pozicijos, jokių diskusijų, jokios sklaidos, jokių alternatyvų. Būtent vadovų požiūrio manifestavimas šiuo atveju gyvybiškai svarbus. Jie turi duoti toną.
Gatvės pavadinimas yra didžiosios istorijos dėmuo, ir jis pats kuria istoriją. Praeities ir dabarties. Kokią dabarties istoriją Radvilų, šimtamečių laisvės kovų, Ukrainos karo, pasaulio sumaišties kontekste kuria pakrantė? Apgailėtiną.
Tai, kas įvyko, nėra demokratija, tai yra patogi imitacija, neatleistinas šiuo metu politinis konformizmas – įsipatoginti su pižama šiltuose pataluose ir žiūrėti p. Palucko serialą „Nesureikšminkim“. Yra toks įdomus žodis ir reiškinys – mimikrija, išgyvenimo strategija, prisitaikymas prie visko, kad priešai nepastebėtų. Labai paplitęs gyvūnijos pasaulyje, jeigu ką. Apskritai atrodo, kad Savivaldybėje nėra reflektuojančios, strategiškai mąstančios sąmonės. Ir tęsiasi toks administracinis, biurokratinis valdymas. Svarbiausia – materija?
Kodėl tai vis dėlto labai svarbu?
Taigi, Tarybos posėdyje kai kas bandė aiškinti, kad tos gatvės visai nesvarbus reikalas. Tai kam tada reikia paminklo „kažkokiam“ Kristupui Radvilai Perkūnui? Ar todėl, kad viešojoje, „niekieno“ erdvėje? Tegul sau stovi?! Ir kodėl okupantai pirmiausia griauna, naikina paminklus, gatvių iškabas, paveldo objektus, kalbą, kultūrą? Nes būtent per tai įkūnijama ir tapatybė, ir atmintis, ir išlikimas. Nuo civilizacijos pradžios iki feisbuko.
Apskritai atrodo, kad Savivaldybėje nėra reflektuojančios, strategiškai mąstančios sąmonės. Ir tęsiasi toks administracinis, biurokratinis valdymas. Svarbiausia – materija?
Gatvės pavadinimas yra didžiosios istorijos dėmuo, ir jis pats kuria istoriją. Praeities ir dabarties. Kokią dabarties istoriją Radvilų, šimtamečių laisvės kovų, Ukrainos karo, pasaulio sumaišties kontekste kuria pakrantė? Apgailėtiną.
Manau, kad dėl gatvių pervadinimo sukurtas labai pavojingas precedentas: istorija kartojasi, apsimetinėjimo schemos sklinda kaip radiacija. Kiekvienas miestas turi ne tik savo vizualą, bet ir vidinį įvaizdį. Manau, kad „pakrantė“ privertė susigūžti ir pilį, ir Žuvusiųjų už laisvę paminklą, krūptelėjo, ko gero, visa Biržų istorija, nes buvo pasakyta – neturime drąsos nei valios.
Tarybos posėdyje kai kas bandė aiškinti, kad tos gatvės visai nesvarbus reikalas. Tai kam tada reikia paminklo „kažkokiam“ Kristupui Radvilai Perkūnui?
Kaip telkiama, informuojama Biržų rajono savivaldybės bendruomenė?
Tik po to, kai valdžią ištiko komunikacijos nesėkmė dėl turgaus, kai jau kritikavo ir savi, informacijos Savivaldybės puslapyje padaugėjo. Daug žinučių apie tai, kaip gražiai su savivaldybėmis bendrauja ši Vyriausybė, nors kol kas, beje, visi Biržų valdžios darbai / pasiekimai / pinigai susiję su buvusia Vyriausybe. O ką gi skaitytojas sužino apie Tarybos posėdyje svarstytus klausimus? Apie autobuso nuomą daug, nes kainas išvardinti paprasta, o apie gatvės pervadinimą ar sveikatos apsaugą (ypač aktualu!) – nieko, kanceliariniai, sunkiasvoriai teiginiai. Kas belieka žmogui? Tik laikraštis. Kuris nors.
Gyvename taip, lyg rašytume istorijos juodraštį? Lyg būtume atskira, krūmais apaugusi, geltonų purienų pakrantėm švytinti Meilės sala? Davaj, perspjaukim visus, ir nesureikšminkim nieko?! Iš tiesų, kai visur pilna informacinio chaoso, itin svarbi vieša „vietinė“ nuomonė, atsisakius galios pozicijų, partiškumo. Galbūt vertingos būtų kultūros žmonių, pilietiškų empatikų diskusijos prieš sprendimus? Dar kartą klausiu, kodėl Biržų šviesuoliai, kultūros įstaigos neišreiškė nuomonės? Bijo, kad nebūtų kaltinami politikavimu? Niekas neparagino, nes nesusiprato?
Tai, kas įvyko, nėra demokratija, tai yra patogi imitacija, neatleistinas šiuo metu politinis konformizmas – įsipatoginti su pižama šiltuose pataluose ir žiūrėti p. Palucko serialą „Nesureikšminkim“.
Džiugu, kad šiemet kovo 29 d. NATO vėliavos plevėsavo, kad meras aplankė karius savanorius, kai pernai 20-mečio proga kai kas parodė pavyzdį. Per drąsu norėti ko nors naujo. Per daug yra tikėtis tikro rūpesčio, susidomėjimo kultūros, pilietiškumo, patriotizmo, diskusinės kultūros reikalais?
Manau, kad „pakrantė“ privertė susigūžti ir pilį, ir Žuvusių už laisvę paminklą, krūptelėjo, ko gero, visa Biržų istorija, nes buvo pasakyta – neturime drąsos nei valios.
Labai neseniai girdėta naujiena, kuri apibendrina kasdienės kultūros, mąstymo lygį, atotrūkį: per TV buvo pranešta, kad viename Lietuvos mieste įkurtas senjorų (pensininkų) darželis (!!!) ir klausinėjami, kaip jaučiasi tie prieš kameras sutrikę „darželinukai“.
Suprask, suvaikėję pensininkai ar kaip? Po kelių dienų – naujiena iš Švedijos: kuriami senjorų pomėgių centrai, susitikimų vietos, kad mažėtų vienatvės ir depresijos. Jaučiate skirtumą? Vis dar esame pakrantėje, deja.
Irutė Varzienė, Biržų rajono savivaldybės tarybos Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos pirmininkė
