Jei kas biržiečiams imtų viešai aiškinti, jog Žalgirio mūšį laimėjo rusai, Vilnius turi priklausyti Baltarusijai, Radvilų giminė buvo slavai, o mes jokie ne lietuviai, o baltai – slavai, geriausiu atveju – žemaičiai, tai būtų palaikyta kliedesiu, jei ne sunkesniu sutrikimu. Tačiau tokios teorijos egzistuoja, jas išpažįsta gerokai daugiau žmonių, nei mes įsivaizduojame. Ši ideologija, vadinama litvinizmu, jau tampa (tapo?) pagrindiniu Baltarusijos istorijos ir tapatybės naratyvu, sykiu vienu iš hibridinio karo ginklų prieš mūsų valstybę.
Apie tai susitikime Biržų Jurgio Bielinio viešojoje bibliotekoje kalbėjo visuomenininkas, istorinės atminties bei informacinio karo tyrinėtojas Dominykas Čivilis, drauge su Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento patarėja Aukse Ūsiene skaitę pranešimus renginyje „Propaganda ir dezinformacija. Priešiškos informacinės operacijos Lietuvoje“.
Kas yra litvinizmas?
Pasak D. Čivilio, tai ideologija, paremta klaidinga istorijos interpretacija bei konspiracijos teorijomis. Pagal ją, tikrieji lietuviai yra baltarusiai, o mes esame tik žemaičiai arba „letuvysai“. Esą mes pavogėme jų tapatybę, padedami carinės Rusijos ir sovietų suklastojome istoriją, o moderniais laikais papirkome Vakarų istorikus, kad jie toliau plėtotų mūsų naratyvą. Ta vieta apie Vakarų istorikų papirkimą yra labai tvirta konspiracinė dedamoji visoje litvinizmo ideologijoje. Litvinistų tikslas – atkurti esą istorinį teisingumą, tai yra susigrąžinti lietuvių ir Lietuvos vardą bei LDK istoriją, o radikalesniais atvejais yra reiškiama teritorinė pretenzija į Vilnių. Lietuva pagal juos turėtų vadintis Žemaitija ar bent jau Letuva.
„Kas yra ta „Letuva“ ir „letuvysai“? Tai svarbūs vardai, kadangi pagal jų vartojimą galima atpažinti litvinistus. Jie mus taip vadina, nes nori pabrėžti savo neva aukštesnės vertės slavišką tapatybę. Mes neva ilgai neturėjome metalo, rašto, gyvenome urvuose ir medžiuose, iki mus prisijungė rusėnai ir pastatė mums miestus – taip jie pabrėžia savo neva prigimtinį civilizacinį slaviškojo pasaulio pranašumą. Šie terminai svarbūs, nes jais mus atskiria nuo istorinių lietuvių ir istorinės Lietuvos.
Ne visi baltarusiai yra litvinistai, tačiau beveik visi baltarusiai galvoja, kad mes esame kažkokie kitokie lietuviai.
Jei Baltarusijoje pasakysi, kad mes esame tie patys lietuviai, kurie sukūrė Lietuvos karalystę Mindaugo laikais, išplėtė ją į Kijevo ir rusėnų žemes, susikovė su dviem kryžiuočių ordinais – jie sakys, ne, ne, tai buvo kažkokie kitokie lietuviai. Jūs tai kažkokie novalitvinai, gal ne žemaičiai, bet tikrai ne tie lietuviai“, – sakė D. Čivilis.
Radikaliojo litvinizmo tezės
Anot pranešėjo, litvinizmas nėra labai nuoseklus pasakojimas. „Aš bandžiau susisteminti jų tezes ir esu išvedęs tam tikras antitezes jų teiginiams. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė, to litvinizmo yra žymiai daugiau.
Pats pirmas teiginys – kad Lietuvos Statutai ir valstybinė raštijos kalba buvo senovės rusėnų, dauguma gyventojų buvo stačiatikiai rusėnai, todėl LDK buvo Baltarusija. Litvinistai visiškai ignoruoja įvykių seką – kaip valstybė plėtėsi, kodėl Statutai buvo parašyti rusėnų ir t. t.
Kitas teiginys – pirmoji Lietuvos (Baltarusijos) sostinė buvo Naugardukas, jame esą karūnavosi ortodoksų tikėjimą priėmęs Mindaugas. Vilnių įkūrė slavų gentis krivičiai, žemaičiai („lietuvysai“) jame visada sudarė mažumą, o Vilnių „Letuvai“ atidavė Stalinas.
Nebuvo Naugardukas pirmoji sostinė, pirmoji sostinė buvo Kernavė. Jei sutiktume su šiuo teiginiu, tai reikštų, jog valstybės centras buvo slavų mieste, rusėnų teritorijoje, ir tai iškart užkoduoja neteisybę, kad Lietuva buvo slaviška valstybė. Savo prigimtimi Vilnius visada buvo lietuviškas, o savo etnolingvistine, kultūrine prasme nuo pat miesto įkūrimo rusėnai buvo reikšminga dalis, bet jie niekada nebuvo dominuojanti. Ne nuo rusėnų ar krivičių Vilnius prasidėjo.
Dar litvinistai teigia, kad tai Jakaterina II pervadino litvinus į baltarusius, o žemaičius į litvinus (lietuvius) – esą taip pavogta baltarusių tapatybė. Todėl senoji baltarusių kalba yra tikroji lietuvių kalba, o dabartinė lietuvių kalba yra žmudų (žemaičių). Valdantysis šalies elitas (Gediminaičiai, Kęsgailos, Pacai, Radvilos ir kiti buvo ortodoksai slavai, blogiausiu atveju – „suslavėję“ baltai“, – litvinistų ideologijos teiginius dėstė D. Čivilis
Nuosaikioji šaka
Pasak D. Čivilio, tokia teorija sulaukė daug kritikos, ypač Vakarų istoriografijoje dėl iškraipomų faktų ir dauguma litvinistų suvokė, kad, jei kyla toks pasipriešinimas, kažkas su jų naratyvu yra ne taip. Tuomet jie ėmė „atsukinėti plokštelę“ atgal, bet ne iki galo. Nuoseklieji litvinistai tvirtina, jog iškilus Chodkevičių, Sapiegų, Čartorskių ir kitoms giminėms, LDK tapo visiškai baltarusių valstybe. Kartu jie teigia, kad LDK buvo taiki, lygiateisė ir lygiavertė sąjunga tarp rusėnų (baltarusių) ir baltų (lietuvių). Esą tautų nebuvo, niekas savęs nelaikė lietuviu ar rusėnu, tai buvo nesvarbu, todėl visa LDK istorija yra bendra lygiomis teisėmis, o Aukštaitija anuomet buvo mišrus lietuvių ir baltarusių regionas.
Anot kalbėtojo, visi šie teiginiai yra išgalvoti. Lietuvių didikų giminės kildino save iš lietuvių, romėnų ar kitų kraštų didikų, tačiau tikrai ne iš rusėnų. Kalbėti apie taikų rytinių teritorijų prisijungimą išvis neverta, Lietuva buvo suvienyta kardu ir politine prievarta. Tautų nebuvo, bet kaip etnosas lietuviai labai aiškiai ir ryškiai skyrėsi nuo gretimų tautų etnoso. Aukštaitija buvo grynai lietuviškas regionas, kurio didelė dalis dabar atsidūrė Baltarusijoje.
„Jeigu visus šios teiginius apibendrintume ir sudėtume nuoseklia tvarka, tai iš litvinistų pozicijų žiūrint įmanoma viskas ir bet kas, tačiau tik ne tai, kad dabartiniai „lietuvysai“ yra tie patys baltai lietuviai, kurie vieni įkūrė Lietuvos („Litvos“) valstybę (įgavusią LDK pavadinimą), o vėliau (nuo XIII a. vidurio) iš galios pozicijų, įvairiomis priemonėmis, laipsniškai prijungė rusėniškas (dabar baltarusiškas ir ukrainietiškas) žemes. Jie sutiks su viskuo, tik ne su šituo teiginiu. Beja, šis nuosaikaus litvinizmo naratyvas labiausiai atitinka Lukašenkos ir Kremliaus naratyvus“, – sakė D. Čivilis.
Litvinizmo ištakos
Ukrainiečiai LDK periodą vadina lietuvmečiu, latviai mus šaukia braliukais, o kodėl baltarusių pasakojimas taip skiriasi, kodėl jie nori versti viską aukštyn kojomis? „Mano atsakymas – Rusijos dezinformacijos įtaka. Tai, kas dabar yra įvykę su baltarusių tautine savimone, tai, kas dabar yra litvinizmas, iš kurio kyla visi tie naratyvai – tai Rusijos informacinio karo prieš mus dalis“, – sakė D. Čivilis, savo teiginį iliustruodamas autoritetingų Vakarų istorikų darbais.
Visos šios melagienos į rimtesnį ir nuoseklesnį pasakojimą buvo suformuotos XIX amžiuje. Rusija po Abiejų Tautų Respublikos padalinimo stengėsi kuo greičiau ištrinti senąjį LDK identitetą ir pakeisti jį kažkuo kitu, labiau atitinkančiu imperijos nuostatas. Tam buvo reikalingi lojalūs bei talentingi žmonės, gerai žinantys tą kultūrą, kurią norima pakeisti. Toks buvo Vilniaus Universiteto auklėtinis Juzefas Sienkovskis, vėliau tapęs Sankt Peterburgo universiteto profesoriumi. Ketvirtame XIX amžiaus dešimtmetyje jis ėmė plėtoti teoriją, kad LDK susiformavo kaip slaviška valstybė, kuriai pagrindus padėjo nuo mongolų antpuolių labiau į Vakarus pasitraukusi rusėnų dalis. Esą tai buvusi atsarginė, „nemongoliška“ Rusia, save vadinusi Litva. Beje, tai dabar atkartoja svarbiausias Rusijos ideologas Aleksandras Duginas.
Deja, tarpukariu prie litvinizmo ranką pridėjo ir lenkai. Kovų dėl Vilniaus krašto metu atsirado tokie terminai, kaip „lietuvysai“ ar „litvinai“, teorija, kad Lietuvos Respublikos gyventojai – apsišaukėlių tauta, nieko bendro neturinti su „teisingais istoriniais“ lietuviais (litvinais). Šiais teiginiais sovietmečiu mielai naudojosi Baltarusijos emigracijos veikėjai JAV, naudoja ir dabartiniai baltarusiai litvinistai.
„Atėjęs į valdžią Aleksiandras Lukašenka pradėjo iš baltarusių daryti rusus su kokybės ženklu. Savo kultūrine tapatybe jis visiškai tapatinasi su „rusų pasauliu“, gal tik politine prasme nenori visiškai integruotis į Rusiją, todėl koketuoja su daugiausia opozicijos nešamomis litvinistinėmis idėjomis“, – sakė D. Čivilis. Anot jo, po 2020 metų protestų Baltarusijoje litvinistiniai šūkiai ir lozungai su nauja jėga pasklinda įvairiose medijos priemonėse. „Gal Rusijai ir ne viskas patinka šiuose pareiškimuose, bet reikia atkreipti dėmesį į du ten vyraujančius naratyvus. Pirma, tie baltai, kurie įkūrė LDK ir Vilnių, buvo baltarusiai. Šitą dedamąją baltarusiai ypač pabrėžia. Antra, kad LDK buvo Rusia, ta kitokia, antimongoliška, „atsarginė“, bet Rusia. Ir viskas dailiai sueina į vieną, Rusijai naudingą, pasakojimą“, – sakė D. Čivilis.
Litvinizmo grėsmės
Kodėl litvinizmas tampa pavojingas dabartinio hibridinio karo kontekste? Visa šita veikla turi vieną pagrindinį tikslą – pakirsti mūsų valią priešintis, paveikiant mūsų gebėjimą priimti sprendimus.
D. Čivilis sakė atlikęs analizę – kokie žmones veikia su litvinizmo vėliava, kokius veiksmus jie yra padarę šioje erdvėje ir kokį poveikį tie veiksmai turėjo. „Grėsmės yra, jų nematyti yra neatsakinga. Litvinizmas ir jį papildantys naratyvai neigia Lietuvos valstybingumo istoriją. Litvinizmas žlugdo mūsų pilietinę savimonę, visuomenės ryžtą priešintis išorės grėsmėms. Tai skatina tautinę nesantaiką, sudaro pretekstą baltarusių išeivijai nesiintegruoti į visuomenę. Baltarusijoje jau užaugo karta, kuri yra įtikėjusi, kad jie yra LDK paveldėtojai“, – sakė D. Čivilis.
O kaip, esant tokiai istorijos interpretacijai, karo atveju elgtųsi mūsų šalyje gyvenantys baltarusiai? „Jūs norite pasakyti, kad tie 60 -90 tūkst. baltarusių, kurie dabar yra Vilniuje, dieną „X“ imsis karinio ar pilietinio pasipriešinimo? Prieš savo tautiečius, kurie ateina ginklu atsiimti savo „krivičių miesto Vilniaus“, švento baltarusių miesto? Nebūkime naivūs. Greičiausiai jie persuks kepures ir sakys „Valio, Lukašenka. Tu mums padovanojai Vilnią, ačiū tau labai“, – sarkastiškai kalbėjo D. Čivilis.
Anot jo, dar niekada Lietuvoje neturėjome tiek baltarusių ir niekada litvinizmo ideologija nebuvo tokia populiari tarp baltarusių kaip šiandien. Daugybę šių melagienų skleidžia Baltarusijos ir Rusijos struktūros, daugėja hibridinių atakų – dronai, vilkikų sulaikymas, balionai ir kitos.
Visuomenininkas kalbėjo apie bandymą savintis lietuvišką Vytį, baltarusiškų „pasų“ su Vytį primenančių simbolių spausdinimo istoriją, Sviatlanos Cichanovskajos aplinkos žmones, aktyviai skleidžiančius litvinistinę propagandą.
„Aš noriu, kad baltarusiai pradėtų kurti tvirtą baltarusišką tapatybę, kuri nėra pagrįsta Rusijos dezinformacijos melagienomis. Aš nenoriu jų žeminti. Bet jei jiems netinka ir nepatinka, kad ne jų protėviai sukūrė Lietuvą, jog jų protėviai buvo prijungti jėga ir prievarta – tai yra baltarusių psichologinės problemos, ne lietuvių“, – pabrėžė D. Čivilis.
Visuomenininkas negailėjo aštrių žodžių Lietuvos politikams, užtariantiems litvinizmą ir kitas didžiarusiškumo apraiškas, kurias Maskva bando užmaskuoti kaip prodemokratiškas baltarusių idėjas. „Kol kas rosijanai šioje kovoje aiškiai laimi“, – apgailestavo pranešėjas.
Jis išdėstė raginimus ir siūlymus politikams ir visuomenei, kaip atremti litvinizmo grėsmes. Tai ir Lietuvos valstybingumo simbolių draudimas ant baltarusių diasporos dokumentų, įtvirtinti Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos istorijos kanoną įstatymais ir kt. Reikia sudaryti detalią strategiją ir partijų susitarimą dėl ilgalaikės politikos Baltarusijos ir baltarusių išeivijos atžvilgiu.
„Kiekvienas iš mūsų turime rodyti pilietinę valią, spausti politikus prisiimti atsakomybę ir rodyti lyderystę, raginti akademinę visuomenę padėti atremti istorinio revizionizmo melagienas – ginti Lietuvos valstybingumą informacinio karo fronte“, – kalbėjo visuomenininkas.
