Dažnai skambiai švenčiama, kai žmogus sulaukia garbaus 100 metų jubiliejaus. Tuomet solenizantus džiugina itin gausus šeimos narių, valdžios atstovų, žiniasklaidos dėmesys.
Biržietė Olga Braškienė sulaukė ne mažiau įspūdingo – 99 metų – amžiaus. Tai iš tiesų graži proga švęsti. Ir kalbėtis, kol yra kam liudyti apie kone šimtą metų besitęsusį gyvenimą.
Mėgstamiausias valgis – lašinukai
Olga Braškienė gyvena viename iš Biržų centrinės gatvės daugiabučių.
Senolės buities reikalus sutvarko ir maisto į namus dažniausiai atveža dukra Palmyra. Tačiau kone į šimtą įkopusi moteris valgį gamina pati. Nors sako prie puodų stovėti norisi vis mažiau – ne taip, kaip praeityje, kai eidavo pas žmones šeimininkauti įvairiomis progomis.
Senolė žino sudėtingiausių patiekalų receptų. Bet ir praeityje, ir dabar jos mėgstamiausias valgis – lašinukai. Virti, kepti, sūdyti ar rūkyti. Ir dar zaptė (uogienė) – ypač smagu ją būdavo skanauti, kai kaime laikė karvę ir pamelždavo naminio pieno.
Dar Olga kartais išgeria kavos. Ji būtinai turi būti labai saldi.
Senolės didžiausia pramoga – kartą per savaitę, antradieniais, apsilankyti Biržų rajono neįgaliųjų draugijos darbinių įgūdžių lavinimo grupės užsiėmime. Draugiją ji lanko nuo 2010-ųjų, kai tik persikėlė iš kaimo gyventi į Biržus. Sako, nors darbelių negali gaminti, nes nebeklauso rankos, bet džiaugiasi bendraminčių draugija ir pasibuvimu kartu.
Megzti ir siūti Olga pradėjo išėjusi į pensiją. Tuomet išsiuvinėjo daugybę paveikslų, kurie iškeliavo ne tik pas Lietuvoje gyvenančius rankdarbių mylėtojus, bet ir užsienyje. Siuvinėjo pagalvėles, gamino dirbtines gėles bei mezgė pagalvių užvalkalus, šalikus.
Kartais senolę artimieji nuveža į Neciūnus, sodybą, kurioje ji daug metų su šeima gyveno. Dabar čia šeimininkauja ir uogų ūkį puoselėja anūkė Raimonda. Senolę džiugina, kad gimtoji sodyba išliko, ji gyva ir puoselėjama.
Olga sako, kad kaimo ji išsiilgsta, tad su mielu noru pakviesta ten apsilanko. Juk nieko nėra geriau nei savo kiemas ar pieva po kojomis. Bet gyventi čia būtų nebe jos jėgoms.
Užtarnautą arklį paėmė kolūkis
Olga Baltušytė-Braškienė gimė 1925 metais netoli Papilio esančiame Šagdės kaime.
Jis buvo šalia Kubilių. Pastarasis kaimas išlikęs, o Šagdės jau nebėra net vietovardžių sąraše.
Tėveliai buvo smulkūs ūkininkai. Tėtis Motiejus Baltušis 1919 metų Lietuvos savanoris, buvo meistravas, eidavo pas žmones įvairių darbų dirbti.
Šeimoje gimė devyni vaikai, užaugo šeši. Ji su sese dvyne Eugenija buvo vyriausios šeimoje. Tad teko ne tik padėti tėveliams brolius ir seses auginti – tarnavo ir pas kitus ūkininkus.
„Ariau, sėjau, akėjau, pjoviau, miške dirbau“, – pasakoja moteris.
Šiandien likęs tik vienas gyvas brolis – Jonas, dar taip neseniai garsėjęs kaip didelius atstumus pėsčiomis nueinantis papilietis, šmaikščių eilių kūrėjas.
Moteris prisimena, kad tarnauti jai teko ne tik už maistą ar pinigus, bet ir už… arklį.
Zastaučiuose gyvenantis Olgos dėdė laikė arklius, turėjo kumeliuką. Tėvai pasiėmė jį šeimos reikmėms. Juk kaime be arklio – niekur. Olga už jį turėjo tarnauti pas dėdę visus metus.
Karo metais šis arklys būtų iškeliavęs kariuomenės reikmėms. Bet gyvulys buvo nekastruotas, tad jo neėmė. O kaimynui, nenorėjusiam atiduoti savo arklio, prie galvos net buvo prikištas šautuvas…
Atėjo kiti laikai. Ir šeimos arklį nusavino kolūkis. Taip ir liko be savo užtarnauto gyvulio…
Pamelžusi karves eidavo šeimininkauti
Olgos būsimas vyras Jonas Braškys buvo gretimo kaimo berniokas, tad jį pažinojo gerai.
Draugavo dvejus metus. Ištekėjo būdama 25 metų amžiaus.
Jauna pora pradžioje gyveno pas vyro tėvus. Vėliau persikėlė į Neciūnų kaimą pas Olgos senelį Jurgį Karosą.
Tuose namuose ji gyveno ir būdama merga – talkino ūkyje. Sako, būdama 20-ties metų „prie savęs nė vieno cento neturėjo“. Šeimininkauti mokanti mergina sukdavo sviestą, gamindavo sūrius, veždavo į Biržų turgų parduoti.
Po karo visi buvo raginami stoti į kolūkius. Vyras išėjo į kolūkį, kuris jungė aplinkinius Būginių, Parovėjos kaimus ir, atrodo, vadinosi „Vienybė‘‘. Čia dirbo kalviu.
Tuo tarpu Olga pasakė, kad į kolūkį nieku gyvu nestos. Ji jau buvo pradėjusi šeimininkauti pas žmones. Tad pragyventi turėjo iš ko.
Moteris prisimena, kad dažniausiai jai tekdavo gaspadinauti vestuvėse. Pobūviai trukdavo po kelias dienas. Šeštadienį – šliūbas, sekmadienį – balius.
Labiausiai šeimininkė baimindavosi dėl kepamų tortų – ar jie iškils, ar nesukris. Sako, bepigu šiais laikais, kai parduotuvėse visko pilna.
Pasak O. Braškienės, visokių būdavo vestuvių. Mažiausios buvo 15 žmonių, didžiausios – 250. Iš kur tuomet buvo tiek jėgų, kad ryte nuo 3 valandų atsikėlusi ir melžusi karves dar galėtų paromis dirbti virtuvėje, ji sako nežinanti. Jauna buvo, vaikus reikėjo auginti.
Savo užsiėmimo eiti šeimininkauti nemetė ir tuomet, kai moterį vis tik prikalbino stoti į kolūkį. Iki 1965 metų ji dirbo lauko darbininke. Po to pradėjo kolūkio karves melžti.
Kolūkio fermoje Neciūnuose buvo trys melžėjos. Pirmuosius metus jos melždavo po 15 karvių.
Vėliau atsirado melžimo aparatai, tai melždavo ir 30.
Moteris juokdamasi prisimena, kaip jau prieš pensiją kolūkis nutarė ją nusiųsti į kursus melžimo įgūdžiams tobulinti. Jai, keliasdešimt metų melžusiai karves, teko klausytis teorinių žinių. O teorija buvusi sudėtinga, sunkiai įsimenama, ypač kai nieko neužsirašinėji.
Apie šeimą – su meile ir šiluma
Braškiai užaugino dvi puikias dukteris – Alvanę ir Palmyrą. Abi mokėsi Būginių aštuonmetėje, vėliau Papilio vidurinėje.
Paaugusioms mergaitėms tekdavo tėveliams padėti namų ūkyje. Reikėjo rūpintis avytėmis, karvėmis, kiaulėmis. Dukroms teko šeimininkaujančiai mamai padėti lėkštes plauti. Sako, nuo natūralių dilgėlių stiklinės taip blizgėdavo – dabar su jokiais feiriais taip nenublizginsi…
Vyresnėlė, Alvanė, baigė pramonės technikumą. Daug metų dirbo su tekstile ir oda. Šiuo metu pensininkė. Jos šeima sulaukė dviejų dukrų, turi tris anūkus.
Jaunesnė Palmyra Vengrienė – pedagogė. Ji baigusi studijas dirbo Biržų vaikų darželyje „Vyturėlis“, vėliau daug metų „Ąžuoliuke“. Šeima užaugino dukrą Raimondą ir sūnų Justiną, jau džiaugiasi dviem anūkais.
O. Braškienė su meile ir šiluma prisimena savo prieš 15 metų Anapilin išėjusį vyrą. Mini ir santuokos įžadų atnaujinimą bažnyčioje 2000-aisiais po 50 bendro gyvenimo metų.
Paskutinius penkerius gyvenimo metus jos žmogus sirgo. Kurį laiką samdydavusi žmogų, kad automobiliu nuvežtų pas gydytoją į Papilio ambulatoriją. Bet labai jau brangiai jis už tą netolimą kelionę paprašydavęs.
Senolė giria Papilyje dirbantį daktarą R. Rupkų, kuris, anot jos, yra labai rūpestingas ir supratingas. Šis senoliams pasiūlęs pas jį nebevažinėti, nebevargti. Pats atsiųsdavo medicinos seselę kraujo tyrimams paimti, vėliau jau su rezultatais pats atvažiuodavo, prižiūrėdavo.
„Tai daktaras iš pašaukimo“, – kalba O. Braškienė.
Pašnekovė giria ir dabartinę savo gydytoją Ritą Macienę.
Šeimininkavo ir pas Mekus
Olga gerai pažinojo kaimynystėje gyvenančių Mekų šeimą. Šios šeimos narius ji apibūdina kaip labai linksmus ir geranoriškus žmones.
Tuose namuose jai teko ir šeimininkauti – kiek pamena, tai buvo pakasynos, vardadieniai.
Olgos žmogus (vyras) su Jonu ir Alfonsu Mekais eidavo su dvibradžiu į upę žuvies pasigauti. Ji pati labiau prisimena kitus brolius – Kostą ir Petrą. Su Kosto šeima gyveno kaimynystėje Neciūnų kaime.
Moteris prisimena, kaip buvo švenčiamas močiutės Mekienės 90 metų jubiliejus.
Visi labai laukė parvažiuojant „amerikonų“ – deja, jiems nepavyko tuo metu sugrįžti. Teko Olgai šeimininkauti ir Kosto namuose, kai „amerikonai“ Jonas ir Alfonsas aštuntame dešimtmetyje buvo sugrįžę į gimtuosius namus. Juos lydėjo kažkoks valdžios atstovas – apvedžiojo, viską aprodė, net į fermą buvo nusivežę. Vėliau Olga viename Jono Meko filme matė save, karves melžiančią.
Prisimena, kad Jono ir Alfonso sutiktuvės buvo organizuojamos kaimo kultūros namuose. Broliai Mekai vilkėję velvetiniais švarkais su lopiniais ant alkūnių. Tuo tarpu į kultūros namus atėję kaimo traktoristai buvę kostiumuoti, su marškiniais. Ir stebėjęsi, kodėl amerikonai tokie nusigyvenę, jei velvetinius švarkus renkasi…
Jei šventė su kunigu – mėsos pigiau negausi
Braškiai buvo evangelikai reformatai. Tad klausimų dėl tikybos ar vaikų auklėjimo niekada nekildavo. Ji pati buvo krikštyta, konfirmuota Papilio evangelikų reformatų bažnyčioje.
Olga prisimena savo konfirmaciją. Tuo metu „užėjo pirmi rusai“, tad konfirmavo vienu metu ir berniukus, ir mergaites. Buvo iš viso 125 konfirmantai, tarp jų ir jos būsimas vyras, ir Adolfas Mekas.
Pašnekovė gerai prisimena po karo Papilyje tarnavusį kunigą Mykolą Franką.
Jį mini pačiais geriausiais žodžiais. Ir prisimena, kaip buvo spaudžiami žmonės tuoktis be kunigo palaiminimo. Jei valdžia žinodavo, jog bus kunigas, neleisdavo iš kolūkio nusipirkti pigiau veršiuko maistui gaminti.
Pašnekovė sako, kad tikėjimas jai – nusiraminimas, pabuvimas maldoje su artimaisiais.
Kaip gražiausią gyvenimo laiką ji prisimena tas akimirkas, kai šokdavo tautinius šokius Kubiliuose, pas mokytoją Jakubėnaitę…
Dabar, sako, irgi geras laikas. Juk dar gali daug judėti, nueiti į neįgaliųjų draugiją, bendrauti su savaisiais, apsilankyti kaime.
Senolė turi ir receptą, kaip reikia gyventi, kad sulauktum gražaus amžiaus ir neprarastum gyvenimo džiaugsmo. „Mylėti žmones, būti geram, nepiktam, nebijoti darbo“, – ilgaamžiškumo paslaptį atskleidžia 99-metė.
