Šių globos namų istorija prasideda ne nuo didingų įvykių. Ji prasideda nuo vieno žmogaus širdies. Nuo minties, kad nė vienas žmogus, kad ir kokia būtų jo gyvenimo patirtis ar amžius, neturi likti vienišas.
Kilniam tikslui padovanojo namus
Prieš daugelį metų Nemunėlio Radviliškyje gyvenanti Ona Milienė patikėjo, kad senatvė gali būti orumo, šilumos ir bendrystės laikas. Kad kiekvienas žmogus nusipelno šiltų namų, pagarbos ir meilės nepaisant amžiaus. Ši svajonė ir tikėjimas virto jos vardo globos namais.
Prieš 30 metų žinia apie tai, kad 83 metų sulaukusi moteris savo sodybą Nemunėlio Radviliškyje perleidžia, padovanoja vienišiems žmonės, dalijosi visi Lietuvos laikraščiai. Mat tai buvo nauja ir nepatirta.
Ona Dagytė-Milienė, didžiažemių ūkininkų dukra, devynerius metus praleido tremtyje. Ten, Sibire, sutiko būsimą vyrą Voldemarą Milą. Grįžus į Lietuvą gyvenimas nelepino abiejų. Sava sodyba buvo jau nebesava.
Laikui bėgant aplinkybės susiklostė taip, kad teko keltis į Nemunėlio Radviliškio miestelį. Deja, neilgai teko džiaugtis vyro artumu. Pačios sveikata liko silpna, vos per kiemą begalėjo pereiti.
„Kaip užbaigti gyvenimą likus be artimų žmonių?“ – kankino ją klausimas. Vienintelis kelias – tik į senelių namus.
Susitikusi tuometinį Nemunėlio Radviliškio seniūną Liudviką Pleškį Ona Milienė kreipėsi pagalbos. Jis kaip tik su atvykusia iš Vokietijos gydytoja Liucija Ciucėnaite, kilusia iš Totorkalnio, jau svarstė galimybę įkurti senelių globos namus. Ona pasiūlė kilniam tikslui dovanoti savo namus.
VšĮ Onos Milienės senelių globos namų informacija
Visą publikaciją skaitykite popieriniame liepos 24 d. antradienio laikraštyje.
