Velykų viltis susijusi su žmogaus išsivadavimu iš įvairių baimių ir fobijų. Sykiu tai ir mūsų drąsa apglėbti, priglausti, išklausyti kitą. Kol vieni baiminasi gyventi šalia apleistų vaikų ar negalią turinčiųjų žmonių, kiti bendravimą ir darbą su jais vadina laime – galimybe padėti ne tik kitiems, bet ir sau pačiam. Viena iš tokių – biržietė Laura Zalubaitė.
Kiekvienas rytinis apsikabinimas – kaip dovana
Laurai Zalubaitei – keturiasdešimt. Jos gyvenimo biografijoje įrašyta kone penkerius metus trunkanti socialinio darbuotojo veikla. Ketverius metus Laura dirbo Vaikų dienos centre, o dabar jos darbo vieta – Biržų parapijos Šv. Vincento Pauliečio socialinės dirbtuvės. Ką tik pirmąjį gimtadienį minėjusios įstaigos šventėje socialinė darbuotoja Laura dėkojo visiems, prisidėjusiems prie to, kad ši vieta taptų daugiau nei darbo erdvė, o tikrais, gyvais namais. Erdve, kurioje reikalingi jaučiasi kitokiais vadinami žmonės.
„Mes tikėjome, kad ši vieta gali tapti ypatinga“, – kalbėjo Laura apie įstaigos per metus nueitą kelią – įgytą žmonių pasitikėjimą, užimtumo galimybes, šiltus bendruomenės ryšius ir ypatingą jausmą – kad kiekvienas čia yra svarbus.
Darbas su intelekto ar psichosocialinės negalios žmonėmis ne tik ypatingas ir sunkus – kai kam jis atrodo nepatrauklus, neperspektyvus.
Lauros pasiteiravus, ką šiame darbe gali rasti jauna, graži moteris, ji tik šypsosi. Ilgai tyli, paskui susikaupia ir ramiai ištaria: „Matau čia dirbančius kitus pasišventusius žmones. Žinau, kad galiu padėti, tą ir bandau daryti“.
Apie kiekvieną rytinį apsikabinimą su dirbtuves lankančiais žmonėmis Laura kalba kaip apie dovaną, gražiausią padėkos ženklą. Dar viena nuostabi dovana – įgytas pasitikėjimas, kurį Laura sako jaučianti ir vadina jį šimtaprocentiniu.
Šilumos reikia visiems
Laura vertina anksčiau Biržų pagalbos centro Vaikų dienos centre įgytą patirtį. Darbą su vaikais ir suaugusiais intelekto negalią turinčiais dirbtuvių lankytojais vadina kažkuo panašiu.
„Visiems jiems reikia dėmesio, prisilietimo, apkabinimo“, – sako Laura. Turi ji ir artimo žmogaus slaugymo patirties. Penkerius metus rūpinosi lovoje gulinčia ir nekalbančia, tačiau anūkę atpažįstančia ir matyti galinčia savo močiute.
„Ji buvo tiesiog geras žmogus“, – sako Laura apie močiutę – kaime gyvenusią mamos motiną.
Dabar ji dirba su dvylika suaugusių žmonių. Jie visi kiekvieną dieną atvyksta į socialines dirbtuves, nuolat būna užsiėmę – nuo įvairių darbų iki išvykų.
„Jie sako, kad norėtų čia būti ir galėtų dirbti net visą savaitę – taip pat šeštadieniais ir sekmadieniais“, – linksmai kalba Laura. Ji džiaugiasi galinti patirti tikrą šių žmonių nuoširdumą, nesuvaidintas emocijas, dėkingumą.
„Būna dienų, kaip ir mums visiems, kai jiems liūdna – norisi išsikalbėti, išsakyti nerimą. Gera man, kad esu įgavusi jų pasitikėjimą“, – kalba Laura. Džiaugiasi maža lankytojų rotacija – visi dvylika, iš pat pradžių atėję į socialines dirbtuves, ateina čia iki šiol. Yra laukiančių ir eilėje.
Įkvepiantys santykiai
Du vaikus – 16 ir 7 metų – turinti pašnekovė kelis sykius kartoja esanti laiminga turėdama darbą, puikius kolegas – individualios priežiūros darbuotoją Eglę, meistrą Valdą, rinkodaros reikalaus tvarkantį Evaldą. Santykiai su jais esantys šilti, puikiai papildantys dėmesio ir jautrumo kupiną veiklos erdvę.
Laura kelis sykius kartoja apie svarbų žmogų – įstaigos vadovę Ireną Jurgaitienę.
„Jos pasitikėjimas ir tikėjimas įkvepia ir labai daug prisideda prie rezultatų“, – sako Laura apie direktorę I. Jurgaitienę. O rezultatai akivaizdūs – nedrąsiai ir nejaukiai gyvenime besijautę žmonės keičiasi – pajunta gyvenimo pulsą ir, svarbiausia, jaučiasi reikalingi.
Kol kalbamės su Laura, dirbtuvėse verda darbas – karpomos šventinės juostelės, kurios apjuos velykinius kepinius, klijuojamos ir veriamos pyragų etiketės…
Aplinkui alsuoja artėjanti šventė, pirmiausiai sklindanti iš ramiai ir nuoširdžiai besišypsančių žmonių, kuriems gera būti kartu.
Įveikti kelią
Velykos – atgimimo, naujo gyvenimo ir vilties šventė. Tai proga apmąstyti, kas mus valdo, ar esame šeimininkai savo gyvenimo, kuriame yra vietos ir šilumos kitam žmogui.
„Linkėčiau bendrystės ir supratimo… Kad vis labiau mokytumėmės priimti kitokį žmogų. Džiugu, kad visuomenė po truputį keičiasi ir po mažą žingsnelį eina tos šviesos link. Tačiau reikia dar laiko, kad įveiktume tą meilės ir kantrybės reikalaujantį atstumą“, – sako Laura.
Pirmiausia tą atstumą turėtume įveikti savyje – kur glūdi visos mūsų tikros ir netikros baimės.
