Prieš kiekvienas Šv. Kalėdas į duris pasibeldžia klausimas – apie ką visa tai? Nėra vieno atsakymo, nes kiekvienas esame unikalus ir esame savitoje situacijoje, kurią sudaro daugybė elementų.
Yra nemažai žmonių, kuriems tradicinė giesmė apie šventą ir tylią naktį skambės keistai, nes jie ją leis karo apkasuose ar slėptuvėse, nustėrusia širdimi klausydamiesi, ar ras namus, kai nutils perspėjimai apie oro pavojų. Yra ir tie, kurie šventinę naktį gulės ligoninėje ar budės prie sunkiai sergančio artimo žmogaus.
Žinau, kad šventės įpučia slogučio ir į per jas turinčių dirbti ugniagesių, policininkų, pardavėjų ar gydytojų širdis. Ypač kai tenka gelbėti tuos, kurie prarado saiką prie šventinio stalo.
Išganytojas beldžiasi į mūsų gyvenimus ne kaip auditorius, policininkas ar antstolis, bet kaip trapus kūdikis, kuriam reikia mūsų širdžių lopšio.
Darbuojuosi sveikti siekiančių priklausomų asmenų reabilitacijos bendruomenėje ir šv. Kalėdų išvakarėse matau daug gėlos ašarų – dėl prarastų šeimų, apleistų mylimiausių žmonių, dėl to, kad kartu su namiškiais negali jausti papuoštos eglutės ir tradicinių Kūčių patiekalų kvapo.
Atkreipiu dėmesį į išbandymų šešėlius tikrai ne todėl, kad nevertinčiau Kūčių ir Šv. Kalėdų. Man tai grakščiausios ir jaukiausios metų šventės. Ypač Kūčios, kurios per penkiasdešimt metų, kiek gali siekti mano atmintis, liudija to, kas atsispiria laiko išbandymams, svorį. Mamai jau pernelyg sunku vadovauti Kūčių vaišių gaminimui, tačiau gardžiausi jos puoselėti patiekalai jau pusšimtį metų sugrįžta per kiekvienas šventes, tarsi Amžinybės pergalė prieš visas netektis.
Kai išstumi iš galvos ir širdies visus tuos, kuriems šventinę nuotaiką temdo šešėliai, nesunku pasiduoti iliuzijai, kad viltinga Kūčių ir Kalėdų bendrystė, giesmės apie stebuklus ir padėkos malda prie stalo, yra savaime suprantami dalykai ir svarbiausia, kaip šventiniu laikotarpiu skubėti suktis tikrų ir menamų nuolaidų pirkiniams pasiutpolkėje.
Man Kūčios ir Kalėdos yra apie viltį, bendrystę ir tikrumą. Išganytojas beldžiasi į mūsų gyvenimus ne kaip auditorius, policininkas ar antstolis, bet kaip trapus kūdikis, kuriam reikia mūsų širdžių lopšio. Aš pats sprendžiu, ar atidaryti, ar yra vietos vilčiai, ar noriu pasitikėti, kad manieji griuvėsiai gali būti atstatyti. Jos kviečia rinktis tikrumą, tikrai ne visada patogų, bet tik jame gali skleistis tikra bendrystė, kuri nevirsta varžytuvėmis ar net tarpusavio karu.
Pastarosiomis dienomis dažnai girdžiu klausimą – kaip galima švęsti gyvenimą pasaulyje, kuris, regis, visai išprotėjo, kur smurtas, melas ir vienas kito niekinimas tapo kasdienybės šešėliu?
Padėkokime vienas kitam, bent jau nusišypsokime ir pažvelkime vienas į kitą kaip į dovaną.
Jau sakiau, kad nelabai tikiu universaliais receptais, nes kiekvienas esame unikalioje situacijoje, tačiau išdrįsiu pasiūlyti tris akcentus, kurie galėtų kažkam padėti.
Pirma, mes turime unikalią Kūčių vakarienės tradiciją. Tai mūsų regiono tradicijos lobis, turintis tam tikrų panašumų su amerikiečių Padėkos diena. Nėra kitos šventės, kurioje tiek susipintų praeitis, dabartis ir ateitis. Puoselėkime ją, rūpestingai perduokime iš kartos į kartą, kaip nuostabų turtą, labai svarbų, jei norime jaukiau jaustis pasaulyje. Vienas iš šio puoselėjimo veiksmų – dėkojimo tradicija. Kūčių stalas – tai vieta, kurią praturtina padėka Dievui (kaip kiekvienas Jį suprantame), už tai, kad galime būti prie vieno stalo, kad galime būti kartu, kad per metus nutiko daug gražių dalykų, būta to, kas pripildo širdį džiaugsmu. Taip pat padėkokime vienas kitam, bent jau nusišypsokime ir pažvelkime vienas į kitą kaip į dovaną.
Paskelbkime savo šventę Taikos zona. Erdve be apkalbų, irzulio, pasipiktinimo, konkuravimo ar tarpusavio nuoskaudų. Karas visada prasideda širdyje.
Antra, per Kūčias paprastai prisimenami ir jau Amžinybėje mūsų laukiantys brangūs mums žmonės. Mūsų šeimoje yra įprasta palikti tuščią lėkštę tam, kas negali fiziškai būti su mumis prie šito stalo. Atmintis nėra našta, bet stiprybės šaltinis, jei tik nepasiduosime savigailai.
Šiemet taip pat raginu prisiminti ir visus tuos, kuriems šios Kūčios ir Kalėdos yra žaizdotos – tiesiogine ir perkeltine prasme. Tuos, kurie gyvena nuolatiniame nerime, kenčia skausmą, kiekvieną akimirką rizikuoja gyvybe ar turi nerimauti dėl artimųjų, kurie per šventes tarnauja kitiems, dovanodami savo talentus, energiją ir dažnai miegą. Palinkėkime jiems stiprybės ir vilties. Toks širdžių solidarumas svarbus ne tik jiems, bet ir mums, nes tiesa ta, kai užsisklendžiame nuo kitų skausmo ar rūpesčių, surūgstame ir supelijame.
Trečia, paskelbkime savo šventę Taikos zona. Erdve be apkalbų, irzulio, pasipiktinimo, konkuravimo ar tarpusavio nuoskaudų. Karas visada prasideda širdyje. Mes gyvename pasaulyje, kuriame siaučia neapykantos, paniekos ir smurto uraganai. Jų nesutramdysi pasmerkimais, mojavimu kumščiais ir neapykantos (net, regis, ir motyvuotos) valandėlėmis. Per šventes pabandykime pajausti taikos, kuri remiasi pagarba, dėkingumu, geranoriškumu, atlaidumu, grožį. Kuo labiau išprotėjęs ir pavojingas atrodo pasaulis, kuo daugiau jame nusivylimų, tuo svarbiau atgaivinti širdis ir protus bendrystės džiaugsme.
Kūdikis Išganytojas mums primena, kad tikrovė yra trapi, tačiau grožio ir šviesos joje yra tiek, kad niekas negali jos visiškai užgožti. Svarbiausias Kūčių ir Kalėdų švenčių elementas yra ne dvylika patiekalų, pirkinių maratonas, kuo išmanesnės dovanėlės, bet veikiau nesurambėjusios širdys, galinčios tapti lopšiu Tam, kuris tikrai gali viską pakeisti ir parodyti, kaip mūsų nesėkmės gali virsti džiaugsmo ir laimės trąša.






