Praėjusį penktadienį Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešojoje bibliotekoje vyko dailininko ir poeto Vidmanto Jažausko autorinis vakaras.
„Nors mokiausi pas žinomus skirtingo braižo dėstytojus, labiausiai mane formavo savarankiškas domėjimasis meno istorija. Įkvėpimo semiuosi iš prancūzų ir latvių tapybos. <…> Manau, kad mano kūryba yra tiek aktuali, kiek aktualus yra menas šiuolaikiniam žmogui“, – sako dailininkas Vidmantas Jažauskas bibliotekoje eksponuojamos parodos „Būties dialogai. Portretai“ pristatyme.
Daugeliui biržiečių pažįstamas menininkas yra Biržų krašto žmogus. Gimęs Ubiškių kaime šalia Biržų, čia baigė vidurinę mokyklą. Dailę studijavęs Šiaulių pedagoginiame institute bei Vilniaus dailės akademijoje kūrėjas liko gyventi Biržuose, čia kuria, jau ketvirtą dešimtmetį moko vaikus dailės Biržų Vlado Jakubėno meno mokykloje. Yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys, jam suteiktas meno kūrėjo statusas.
Portretų apsuptyje V. Jažauską kalbino bibliotekininkė Rita Venskūnienė. „Nemaža dalis šių portretų dar kvepia dažais ir mes turime progą pamatyti pačius naujausius Vidmanto darbus. Ačiū, kad priėmėte iššūkį ir galite pradžiuginti biržiečius“, – pradėdama renginį sakė R. Venskūnienė.
Anot jos, kol kas portretų pavadinimų nėra, tačiau vakaro metu bus atskleista, kas juose yra.
Kalbėta apie įvairius dalykus – kaip ir kas paskatino svečią tapti dailininku, kodėl kūrybai palankus gyvenimas Biržuose.
V. Jažauskas kalbėjo apie jį įkvėpusias knygas, sutiktus žmones, nelengvą kūrybinio kelio pradžią. Anot menininko, jaunystėje rinktasi tarp dvasininko ir dailininko kelių. „Tas prievartinis ateizmas buvo tiek įkyrėjęs, kad net gal norėjosi paaukoti save vardan kažkokios idėjos. Vienas iš mano draugų Lionginas Virbalas tapo kunigu, o vėliau arkivyskupu. Kunigystės kelias kurį laiką buvo tapęs mano tikslu, tam savo noru išėjau tarnauti į sovietinę kariuomenę, nes be to siekti dvasininko mokslo buvo neįmanoma.
Tačiau vėliau, viską permąstęs, tokio žingsnio atsisakiau, nusprendęs likti su menu“, – pasakojo V. Jažauskas.
Paklaustas apie tapybos stilių, V. Jažauskas sakė vienintelio preciziško stiliaus neturįs, be to, stilius metams bėgant keičiasi. „Pats bręsti, keities, patirtis gilėja. Mano nuomone, stilius turi atsirasti natūraliai, pats turi atsirinkti, kas yra tavo, o kas ne. Jei jau kalbant teoriškai, tai mano darbai gal būtų artimiausi lengvam ekspresionizmui, šiek tiek impresionizmui ar postimpresionizmui“, – sakė dailininkas.
Portretų tapatybės buvo atskleistos renginio dalyviams išdalinus sąrašus su 27 demonstruojamų portretų pavadinimais. Nors daugelis ir iki to atpažino juose žinomus kino ir teatro aktorius, menininkų Vincento van Gogo ir Rembranto veidus, arkivyskupo Teofiliaus Matulionio portretą. V. Jažauskas pasakojo, kas ir kokios šių žmonių savybės paskatino nutapyti jų portretus, kalbėjo apie šių asmenybių biografijų svarbiausias detales.
Labai jautriai suskambo antroji vakaro dalis, kur V. Jažauskas skaitė savo poeziją. Poeziją, kartais suskambančią tarsi mažyčiu esė gabalėliu, kartais nustebinančiu netikėta minčių paralele ar metafora. Poeto pasaulis tvirtai stovi ant lietuviško archetipo pamato ir atrodo lengvai susieinantis su Jono Meko eilėraščiuose slypinčiu gimto krašto matymu. Akivaizdu, kad kai kurie kūriniai autoriui emociškai ypač brangūs greičiausiai tik dėl jam vienam žinomų priežasčių ar aplinkybių.
Susitikimo pabaigą nuspalvino linksmas šurmulys. V. Jažauskas pasiūlė nupiešti norinčių žiūrovų portretų eskizus. Drąsiausios, kaip dažniausiai, buvo moterys… Visiems buvo smalsu per petį žiūrėti, kaip virš balto lapo dirba dailininko rankos. Kūrėjui už vakarą dėkojo ir žiūrovai, ir rengėjai, žmonės skirstėsi su geromis emocijomis.
