„Šiaurės rytų“ 25-ojo gimtadienio proga kalbamės su Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonu Jonu Morkvėnu.
– „Šiaurės rytai“ kovo 4-ąją švenčia 25-metį. Šią dieną norėjome išgirsti būtent Jus. Numanote, kodėl?
– Neįsivaizduoju.
– Visų pirma esate gerbiamas žmogus, dvasinis autoritetas. Antra – mūsų veikla turi panašumų: kunigas ir žurnalistas skleidžia žinią, turi galingą visuomenės poveikio priemonę – žodį. Trečia – ir Jūs, ir laikraščio įkūrėjai esame kilę iš čia. Ir grįžę darbuotis į gimtinę, nors tautos išmintis įspėja, kad savam krašte pranašu nebūsi. Manau, kad tokia proga kalbėtis būtų prasmingiausia būtent su Jumis.
– O… tikrai nesitikėjau.
– Pradėkime nuo to, kad žiniasklaida ir Bažnyčia vis dar laikomos visuomenės autoritetais. Neretai jos lyginamos ir, žinoma, priešinamos. Kuriuos panašumus, kurias jungtis laikytumėte šiuo metu svarbiausiomis?
– Mus sieja naujienos nešimas. Bažnyčia neša gerąją naujieną, tikėjimo žinią, Dievo žinią. Žiniasklaida irgi neša naujieną, kuri iš esmės turėtų būti taip pat geroji. Deja, ne visos naujienos yra geros. Svarbiausia, kad ji būtų teisinga.
O dėl autoritetų, tai drįsčiau abejoti, jog šiandien autoritetas yra Bažnyčia ir žiniasklaida. Visų pirma Bažnyčia ir žiniasklaida pasisako už tiesą, o ji ne visuomet žmogui yra paranki arba maloni. Tačiau kad visuomet žiniasklaida pasisako už tiesą, irgi nepasakyčiau. Tą patį dalyką viena žiniasklaidos priemonė gali nušviesti vienaip, o kita netgi priešingai.
Prieš kokį šimtą metų Bažnyčia tikrai buvo autoritetas. O šiandien didžioji visuomenės dalis arba jos nepripažįsta, arba save laiko netikinčiais, o ateistui Bažnyčia niekad nebus autoritetas. Lietuvoje Bažnyčią autoritetu laiko gal tik 15 proc. gyventojų.
– O kas, jūsų manymu, šiuo metu yra visuomenės autoritetas?
– Tas, kas neturėtų būti. Karjera, geras uždarbis. Jei žiūrėtume į institucijas, tai gyventojų apklausos rodo pasitikėjimą tomis, kurios konkrečiu atveju labai greitai duoda laukiamų rezultatų.
Jei, pavyzdžiui, įvyko nelaimė, koks nors įvykis, ugniagesiai atlieka gelbėjimo darbus ir šimtu procentų gauna tą „pliusą“. Kitokios veiklos rezultatų galima taip greitai ir nepamatyti. Pavyzdžiui, kunigas, ruošęs Pirmajai komunijai vaiką, mokęs jį gražiausių dalykų, tikėjimo tiesų, to auklėjimo rezultatų gali laukti labai ilgai. Taigi autoritetais šiandien laikome tai, ką galima greitai įvertinti, lengvai pasiekti. Gyvename visuomenėje, kur svarbiausia – padaryti mažiausią investiciją ir gauti kuo geresnį produktą. Pasaulio autoritetu tampa vartotojiškumas. O vertybiniai dalykai nėra vartotojiški. Jų nenupirksi.
– Smunka žmonių pasitikėjimas ne tik žiniasklaida ir Bažnyčia, bet ir įstatymų leidžiamąja bei vykdomąja valdžia, taip pat ir teismine. Ar tai siejasi tik su vertybiniais pasirinkimais? Sociologai teigia, kad šiuos pokyčius lemia žmonių išsilavinimas, stiprėjantis kritiškumas.
– Apie pasitikėjimą Bažnyčia turėtų pasisakyti žmonės, kurie yra Bažnyčioje. O realiai joje yra, kaip jau sakiau, apie 15 proc. Jeigu tos žmonių dalies klaustų nuomonės, tai rezultatai būtų kitokie. Kaip galima vertinti tai, ko nežinai, nepažįsti? Tarkim, su policija mes visi vienaip ar kitaip susiję, todėl galime turėti apie ją nuomonę. Tikinčiais save laiko apie 70 proc. gyventojų, tačiau klausimas, koks jų realus buvimas Bažnyčioje. Pasitikėjimas Bažnyčia susijęs su žmonių, dalyvaujančių Bažnyčios gyvenime, skaičiais. O jie mažėja dėl įvairių priežasčių – visokių Bažnyčios skaudulių, pasisakymų. Štai prieš kokį 10 metų buvo žmonių, kurie oficialiai išreiškė norą pasitraukti iš katalikų Bažnyčios po pasisakymų apie vienalytes santuokas, translyčius žmones.
– Per kelerius pastaruosius metus išgyvename didžiulius sukrėtimus: pandemiją, karo baisumus Ukrainoje, vis labiau kylančią grėsmę dėl pavojingų pokyčių šalyse, kurias laikėme demokratijos garantu, sąjungininkėmis. Valstybės renka vadovus, kurių vidinės nuostatos susipainiojusios su gėriu ir blogiu, melu ir tiesa. Kas vyksta pasaulyje? Dievas nusisuko nuo žmogaus ar atvirkščiai – žmogus nuo Dievo? Kokia būtų Jūsų, kaip dvasininko, interpretacija atsakant į šį klausimą?
– Dievas tikrai visą laiką keliauja su žmogumi, bet žmogus labai dažnai nenori keliauti su Dievu. O turimos pasekmės – tai žmogaus pasirinkimo pasekmės. Kai mums viskas yra labai gerai, tai sakome, kad mums gerai, o kai mums blogai – tai klausiame, kur yra Dievas. Tuo Dievu mes norime manipuliuoti. Dievas davė mums laisvą valią ir protą. Jis nepadarė žmogaus – marionetės, kurią tampytų už virvučių. Dievas leidžia žmogui patirti gerus ir blogus dalykus bei už tai prisiimti atsakomybę. Kažkieno blogas veiksmas atsiliepia ir kitiems. Tada atsiranda klausimas: kodėl kitas turi kentėti?
Turbūt nė vieno dalyko negalima vertinti kaip gero ar blogo. Tarkim, paskutiniai valstybių vadovų rinkimai – jie į politiką atnešė ir gražių dalykų, ir neigiamų. Pavyzdžiui, JAV puoselėjama mintis, kad Amerika taptų didžiąja. Bet visi žinome, kad Amerika buvo ta valstybė, kuri ėjo ten, kur yra gerai. Šiandien Trumpas, nors jis turi kvailų pasirinkimų, man patinka tuo, kad jis nevynioja žodžių į vatą, kad mes čia ateisim, jums padėsim, gelbėsim. Jis sako: jeigu mes iš to turėsime kokį nors rezultatą, mes ateisim. Jeigu Europa 15 metų nesugebėjo susitvarkyti su Rusija, kalbėjo, kad ta šalis nusilpus ir t. t., šiandien suprato, kad ji (Europa) su savo vertybėm liko viena. Ir ji viena prieš Rusiją nieko negali padaryti. Už tas pasekmes turim mokėti. Arba Amerikai nuolaidžiauti. Tai yra mūsų kažkada padaryti pasirinkimai, kurie mums tuomet atrodė gražūs, tvarkingi. Tie gražūs kalbėjimai apie taikų sugyvenimą, ramybę turi pasekmes.
– Tai Trumpas mums ne kažkieno skirtas išbandymas, o mūsų pačių pasirinkimų pasekmė?
– Trumpas yra tas žmogus, kuris pasakė tiesą. Kažkas svajojo, kad Amerika mus išgelbės. Bet Lietuvos patirtis rodo, kaip Amerika mus „gelbėjo“ pokaryje, laukėme jos 4 metus. Dabar Trumpas ir pasakė: mes negelbėsim. Tas tiesos pasakymas yra labai svarbus dalykas.
– Ką reiškia būti kunigu sunkmečiu? Ir kokią misiją turėtų atlikti žurnalistai?
– Pasakysiu ne be ironijos: aš, kaip kunigas, sunkmetyje negyvenau. Šiandien Lietuva gyvena taip gerai, kaip dar niekada negyveno. O šiaip sunkmečiu kunigui lengviau – daug sudėtingiau toje laisvoje erdvėje, liberalioje visuomenėje. Sakykim, sovietmečiu buvo aišku, kas tavo priešas, ko turi saugotis. Ir karo apkasuose netikinčių nėra – visi šaukiasi Dievo. Mes Lietuvoje turime labai gerą gyvenimą, bet turime ir kitas vertybes – tolstame ne tik nuo Bažnyčios.
– Toje sumaištyje kunigo ir žurnalisto užduotis galbūt ir yra padėti žmogui susiorientuoti, išsiaiškinti, kas svarbu, vertinga ir kur link keliaujame?
– Ta žinia, kurią skleidžia Bažnyčia ir kunigas, nelabai kuo skiriasi, ar tai buvo prieš šimtą metų, ar šiandien.
Ir atleisti, ir mylėti, ir susitaikyti, ir ieškoti bendrystės – ta žinia, tas troškimas visąlaik yra. Tik tą troškimą šiandien mes galime užgožti įvairiausiais dalykais.
Bet jeigu Bažnyčia pasiekia tik nedidelę dalį žmonių (kaip minėjau, apie 15 proc.), tai žiniasklaida – gal apie 80 proc. Žiniasklaida turi galimybę nešti tą žinią, kuri formuoja žmogaus vertybes. Deja, dažnai didesnis dėmesys skiriamas ne patiems geriausiems, vertybiniams dalykams. Pavyzdžiui, kažkada buvo toks laikraštis „Akistata“, kur buvo rašoma apie kriminalus. Ta skleidžiama informacija nebuvo melaginga, bet skausminga, sukelianti nuoskaudą, pyktį. Tačiau ji buvo labai populiari. Šiandieninei žiniasklaidai svarbu turėti pozityvą. Žmogus turi tam alkį, bet jį dažnai „užmarina“ tais vadinamaisiais greitesniais dalykais.
– Žmones išties traukia negatyvas. Kodėl, Jūsų manymu, jie nori maitintis tokia informacija, vadinamuoju „greituoju maistu“?
– Tai rodo žmogaus prigimties sužeistumą. Iš vienos pusės tai lyg noras apsisaugoti nuo tų vykstančių nelaimių, iš kitos pusės – noras pasijusti gerai. Paskaičius informaciją apie skaudų įvykį turbūt pasąmonėje sukirba: ačiū Dievui, ta nelaimė nutiko ne man.
– Kaip jau kalbėjome, žmonės šiuo metu neramūs, sutrikę, išsigandę ir ne kiekvieno kalbančiojo balsas girdimas, priimamas. Mažėja autoritetų, kurių nuomonės paisome. Kiek svarbu, kas tą žodį taria? Kaip kalbėti, kad tave išgirstų? Išgirdę suprastų?
– Tiek žiniasklaidai, tiek Bažnyčiai, tiek bet kuriai institucijai, žmogui svarbus tam tikras įdirbis.
Na, pavyzdžiui, jeigu mažo miestelio politikas išeis kalbėti į Vilniaus mitingą, ar jis bus išgirstas? Tuo tarpu koks nors turintis vardą žmogus be vargo surinks auditoriją. Žiniasklaidos priemonė savo įdirbiu susikuria tam tikrą vardą, poziciją, autoritetą. Tas pats Bažnyčioje. Tas jos įdirbis didžiulis. Tik Bažnyčioje yra žmonių, kurie kalba jos vardu, bet jų neišgirstame ar ne taip suprantame. Pavyzdžiui, Popiežiaus kai kurie pasisakymai (apie Ukrainą ar kt.) turi tam tikrą kontekstą, kurį reikia žinoti, norint suvokti, kodėl jis tą ar aną pasakė.
O kad ne kiekvieno žodis pasiekia žmogų, tai priklauso nuo kalbėtojo turimos charizmos. Bažnyčios požiūriu, surinkimas didelės auditorijos dar nereiškia žmonių tikėjimo pagilinimo, jos labui nuveiktų naudingų darbų. Kalbėjimas masėms gali nukrypti į populizmą arba visiškai į nieką.
– Sudėtingais laikais svarbi pilietinė pozicija. Bažnyčios tarnai dažnai sulaukia priekaištų, kad jie kišasi į politinį gyvenimą, žiniasklaidos darbuotojai gauna pylos už neišlaikytą neutralumą vienos ar kitos politinės jėgos atžvilgiu. Ar įmanomas ir ar reikalingas nešališkumas kritiniais momentais, kai visuomenei, valstybei kyla grėsmės?
– Pažvelkime į Vasario 16-osios signatarus, tarp kurių buvo ne vienas kunigas. Bažnyčia vertybiškai turėtų pasisakyti bet kuriuo klausimu. Tik svarbu, kad netaptų kažkieno įrankiu.
Prieš kiekvienus rinkimus vyskupai išleidžia kvietimą žmonėms būti politiškiems. Bažnyčia pirmiausia yra žmonės. Jeigu aktyvus Bažnyčios žmogus dalyvautų politikoje, atstovautų tam tikroms vertybinėms nuostatoms, tuomet nereikėtų šnekėti ir kunigams.
Žiniasklaidoje yra kitaip. Turėtų būti vertybinis atsirinkimas. Ir nuoseklumas.
– Tikėjimas, malda padeda rasti vertybes ir susitarti. Tikėjimas padeda susišnekėti. Tačiau Dievą šių dienų žmonės suvokia skirtingai. Ar tai blogai? Ar norint pasimelsti būtina eiti į bažnyčią? Ką galėtų nuveikti nepraktikuojantis žmogus?
– Tas žmogus, kuris gyvena pagal sąžinę, gali būti Dievo malonėje. Iš prigimties žmogus gali skirti blogą nuo gero. Tik vėliau mus kažkas paformuoja.
Kiekvienas žmogus, tikintis ar netikintis, gyvendamas tam tikroje aplinkoje turi pasitarnauti bendram gėriui.
Ta pati Bažnyčia duoda kartais greitesnį pasirinkimą. Pavyzdžiui, yra tam tikros bendros visuomenės taisyklės. Bažnyčia jas labiau išgrynina, kartais labiau sugriežtina arba paaiškina, kaip pagal jas gyventi. Tas žmogus, kuris gyvena su tikėjimu, turi galimybę greičiau pasirinkti. Žinoma, jeigu jis turi laisvę rinktis. Pasirinkimai nėra paprastas dalykas. Pavyzdžiui, savižudybė iš esmės yra blogis – atimama gyvybė. Bet ar tas savižudis tuo metu turėjo iš ko rinktis? Ar jis matė pasirinkimą?
– Pasigirsta abejonių, kaip Bažnyčia gali atlikti pranašo vaidmenį, kritikuodama visuomenės negeroves, pati nesugebėdama įvardyti ir įveikti savų? Panašūs akmenys laidomi ir į žiniasklaidos daržą. Ką manote apie tai?
– Čia iš tos srities, kai gydytojui sakoma: pats pasigydyk. Kažkam atrodo, kad gydytojas geriausias tas, kuris gydydamas tam tikrą ligą negali ja susirgti pats. Tiek laiko gyvuojanti Bažnyčia yra dieviškos prigimties, net netikintys pripažįsta, kad čia yra kažkas daugiau. Kas Bažnyčią sudaro? Konkrečios visuomenės žmonės. Jie netobuli ir gali klysti. Tik Bažnyčia yra daugiau matoma. Ir net mažiausias tas pamatymas sukelia didelį atgarsį. Blogybių turi visos institucijos, nes visur yra žmonės. Beje, į Bažnyčios problemas reaguoja labiausiai tie, kurių nėra Bažnyčioje.
Žiniasklaidos atstovui irgi dažnai priskiriamas neklystamumas, pavyzdys, autoritetas. Ir paskui sakoma, kad rašote apie problemas, kurių turite ir patys. Mokote tiesų, o patys taip negyvenate. Žmogus gali klysti, bet tiesa visuomet lieka teisinga.
– Kas šiuo metu teikia vilties, kad ištvertume, atlaikytume, nesubyrėtume? Kai kas Lietuvos viltį regi bendruomeniškume. Ypatingų poveikio priemonių telkti žmones turi vietinė žiniasklaida ir vietinė Bažnyčia. Kaip manote, ar šios institucijos pakankamai išnaudoja tuos instrumentus? Šiuo metu jos daugiau telkia ar skaldo visuomenę? Koks vaizdas Biržuose? Kokių nors vilties ženklų matote?
– Vilčiai labai svarbus yra bendras siekis. Mūsų tautos istorijos pavyzdys – 1989 metais buvo labai konkreti viltis turėti laisvą Lietuvą. Dabar bendras gėris nebėra bendras žmonių tikslas. Gyvename principu: jeigu man gerai – kaimynui nebūtinai. Kas galėtų dabar mus suvienyti? Turbūt nederėtų sakyti, kad reikia sunkmečio, bet pirmosiomis karo Ukrainoje dienomis žmonės buvo sukrėsti ir nelaimė juos sutelkė.
Reikia savy puoselėti vertybes ir jas nuolatos skatinti. O Bažnyčios žmogus turi tą didžiąją viltį – Dievo arba Amžinybės.
Pradėti telkti žmones reikėtų nuo mažų dalykų – pavyzdžiui, savitarpio pagalbos. Kad tas bendras gėris taptų bendru gėriu, reikia pradėti nuo šeimos, mokyklos. Reikia ugdyti patriotizmą.
Mes turėtume keliauti kartu į kažkokį didesnį tikslą. Ir Dievas yra keliaujantis kartu.
– Kalbėdamasi su kunigu negaliu nepaprašyti palinkėjimo – ne tik švenčių, bet ir kasdienybės proga.
– Pirmiausia džiaugsmas, kad 25 metus esate, dalijatės žinia. Dalijantis ta žinia, kuri ne visuomet yra teigiama, lieka emocinių nuosėdų. Ją skelbti reikia drąsos. Linkiu, kad toje informacijoje būtų kuo daugiau geros ir teisingos žinios. Taip pat turėti daugiau vilties. Bažnyčia sako: mes esam tie, kurie neša viltį. Kiekvienas mes galime ją nešti. Kažką užkalbindamas, kažkam padėdamas arba tiesiog su kažkuo būdamas.
