Biržietė Mirdza Mikoliūnienė, ką tik atšventusi savo 80 metų jubiliejų, prieš Kalėdas dalyvavo arkivyskupo Rolando Makricko paskyrimo kardinolu iškilmėse Romoje. „Daryti gerus darbus reikia iš širdies, nieko nesitikint ir negalvojant, kad žmogus, kuriam padėjai, tau kada nors už tai atsilygins“, – sako 50-metės „Teatriuko“ įkūrėjos ir aktorės Dalios Mikoliūnaitės mama, net 12 metų aktyviai dalyvavusi Biržų parapijos Carito labdaros veikloje.
– Gražus jūsų vardas, tik šiek tiek neįprastas lietuviams. Jūs – latvė?
– Ne, aš lietuvė. Bet mano močiutė Kotryna Berzinytė buvo latvė. Kažkur tolimoje Rusijoje ji sutiko mano senelį Matuzevičių, abu grįžo į Lietuvą, nusipirko 5 ha krūmynų ir pelkių, dirbo ir gyveno tol, kol susikūrus kolūkiams viskas buvo nacionalizuota.
– Bažnyčioje jūsų pasveikinti su gimtadieniu buvo atėjęs simpatiškas jaunuolis. Giminaitis?
– Ne, tai septyniolikmetis Andriukas, geros širdies vaikas. Man teko jį kurį laiką pasaugoti.
Prisimenu, nešiojau jį sergantį ant rankų, kad tik neverktų. Jo tėtis išvažiavo Norvegijon, mama dirbo Biržuose ir negalėjo prie jo visą laiką būti, tai aš padėjau. Naujai įgijau praktikos, tai paskui padėjau savo dukrai Dalytei auginti Salomėją.
– Dalia – vienintelis jūsų vaikas?
– Turėjau sūnų Sigitą, žuvo jaunas avarijoje. Didžiausias džiaugsmas man – Dalytė ir jos vyras Žilvinas.
Abu aktoriai, gerai sutaria, augina dukrą ir sūnų.
– Jūs su savo vyru išsiskyrėte, kai dukra dar buvo mokinukė. Sunku buvo vienai?
– Nesakyčiau, kad mes išsiskyrėme. Tiesa, daug vėliau aš paprašiau skyrybų, nes jis jau turėjo kitą šeimą. O tada, vieną dieną, jis tiesiog susikrovė savo geležis garaže ir išvažiavo, nežinojau nei kur, nei kodėl. Mes buvome labai skirtingi: aš esu sielos žmogus, jis – kitoks. Man daug padėjo sesuo Irutė, sūnus jau buvo vedęs. O Dalytė buvo labai klusnus ir geras vaikas, visuomenininkė, lankė muzikos mokyklą, vaidino Loretos Gasiūnaitės teatriuke. Supykau tik vieną kartą, kai ji nusikirpo plaukus. Su buvusiu vyru ir jo šeima palaikome gerus santykius, susitinkame prie sūnaus kapo, paminime sukaktis.
– Jūs priklausote katalikų bažnyčios bendruomenei, gerai sutariate su jos nariais. Ne paslaptis, kad ir tarp tikinčiųjų yra nemažai intrigų, apkalbų, bet iš jūsų nesu girdėjusi jokio pikto žodžio ar komentaro kitų atžvilgiu.
– Esu nepastabi. Visos viską žino, o aš – nieko, tai nėra nei ką apkalbėti (juokiasi-red.). Esu neciekava, tokia senoviška bobutė su žilų plaukų kuodeliu. Noriu, kad visi žmonės būtų natūralūs, ypač senatvėje. Bendraudama su žmonėmis stengiuosi į pikta neatsakyti piktumu.
– Ką patartumėte, kad senėjimas nebaugintų?
– Aš nejaučiu senėjimo. Niekada nebuvau balerina, esu toks kaimo žmogelis. Aišku, kūnas keičiasi, nyksta raumenys, bet tai – natūralu. Neseniai du kartus griuvau kaip maišas, bet ačiū Viešpačiui, vis dar vaikštau. Žmonės per daug dejuoja, skundžiasi. Ant patalo neguli, į kelnes nedarai – tai ir džiaukis. O kad skauda – tai visiems kas nors skauda, jauniems taip pat.
– 12 metų aktyviai dalyvavote parapijos Carito veikloje, padėdavote žmonėms. Buvote pagerbta Lietuvoje švenčiant Carito 30-metį, dalyvavote suvažiavime, jus filmavo. Kodėl nebetęsiate šios veiklos, juk jėgų dar yra?
– Išėjome kartu su kitomis daug metų Carite dirbusiomis savanorėmis. Nauji vadovai dažnai pasirenka kitus žmones, jaunesnius. Manęs paprašė grąžinti raktus, grąžinau, ir tiek. Bet aš nesiskundžiu, turiu daug veiklos. Moku megzti, net Kaziuko mugėje esu dalyvavusi. Dabar piešiu mandalas, daug skaitau. Sesuo, kapeliai, bažnyčia – taip ir prabėga diena. Kai reikia, važiuoju į Vilnių, padedu Dalytės šeimai: pietus išverdu, su anūkais pabūnu.
– Pakalbėkime apie bene patį įsimintiniausią įvykį jūsų gyvenime – kelionę į Romą ir dalyvavimą arkivyskupo Rolando Makricko paskyrimo kardinolu iškilmėse. Dalytė ir Žilvinas atsilygino už pagalbą?
– Ne, ne už pagalbą. Jie man pasakė: „Tu esi mūsų šeima“. Kadangi šeima, tai ir vykome visi kartu. Dalytė ir Rolandas Makrickas – draugai nuo mokyklos laikų, kartu futbolą žaisdavo. Jis suteikė Dalytei ir Žilvinui Santuokos sakramentą, krikštijo abu jų vaikus. Vincuko krikštyti net iš Gruzijos atskrido.
– Gruodžio 7 d. vyko viešoji konsistorija, kurios metu popiežius Pranciškus suteikė kardinolo titulą 21 būsimam Kardinolų kolegijos nariui, arkivyskupui R. Makrickui – taip pat. Verkėte iš džiaugsmo?
– Konsistorija vyko Popiežiškoje Šv. Petro bazilikoje. Turėjome kvietimus, bet į vidų nepatekome, buvo labai daug norinčių pasveikinti naująjį kardinolą. Ceremoniją stebėjome dideliuose ekranuose. Susipažinome su dviem jaunais kunigais, kaip paaiškėjo, buvusio mūsų parapijos vikaro Normundo kursiokais, kurie taip pat nepateko į baziliką. Neverkėme, bet tikrai labai džiaugėmės dėl Rolando ir dėl to, kad esame lietuviai.
– Sekmadienį, gruodžio 8 d., Šventasis Tėvas su visais konsistorijoje dalyvavusiais kardinolais aukojo Šv. Mišias. Meldėtės kartu?
– Taip. Ypatingas jausmas ir dėkingumas Viešpačiui – priimti Šv. Komuniją Popiežiškoje Šv. Petro bazilikoje Vatikane.
– Tos pačios dienos vakare kardinolas R. Makrickas vadovavo Mišparams Švč. Mergelės Marijos Didžiojoje bazilikoje. Jautėtės panašiai kaip mūsų bažnyčioje, kai, atvykęs į Biržus, R. Makrickas aukoja Šv. Mišias?
– Sudėtinga palyginti. Neapleido mintis, kad meldžiuosi pačioje didžiausioje Marijai dedikuotoje bažnyčioje pasaulyje. Bazilikoje nuo seno saugomos prakartėlės relikvijos – dalis ėdžių, į kurias Betliejuje buvo paguldytas gimęs kūdikėlis Jėzus.
Prieš vykdamas į keliones, prie jų pasimelsti ateina popiežius.
Pasibaigus Mišparams, vyko priėmimas. Sėdėjau Palaiminimų ložėje!
– Kaip galėtumėte keliais žodžiais apibūdinti naująjį kardinolą? Ką šis paskyrimas, jūsų nuomone, reiškia mums, biržiečiams?
– Kardinolas Rolandas – jaunas, plonas, gražus ir labai mielas.
Šis paskyrimas Biržams – didžiulė garbė. Kai pagalvoji – kiek daug kunigų yra iš Biržų. Turime didžiuotis ir džiaugtis, kad esame svarbūs – ne koks tai miesteliūkštis.
– Socialiniuose tinkluose pasirodė jūsų nuotrauka šalia didžiulio kaktuso. Mėgstate augalus?
– Na taip. Vieni žmonės myli šunis, kiti kates, o aš – gėles. Ten buvo dar vienas labai gražus kaktusas – kaip karklų krūmas, tik manęs niekas nebenufotografavo. Labai patiko platanai, fikusai, žaliai mėlynos papūgos…
– Prasidėjus naujiems kalendoriniams metams žmonės dalijasi savo svajonėmis, pasižada būti geresni. O jūs ar turite svajonę?
– Kai reikės išeiti, norėčiau užmigti ir nebepabusti. Jeigu Dievulis panorės…
– Tegu tai bus dar negreit, esate čia reikalinga. Dievo palaimos jums. Ir širdingai ačiū už pokalbį.
Stasė Eitavičienė
