Biržams atėjo itin rimtų išbandymų metas. Jau kuris laikas čia vyksta akivaizdus politikos, verslo ir žiniasklaidos susiliejimo procesas. Šis telkinys turi visus oligarchijai būdingus požymius.
Tai ne šiaip būrelis, laisvalaikiu besirenkantis kokio nors ūkininkaujančio politiko ar politikuojančio ūkininko sodyboje pokalbiams prie kavos puodelio ir „Biržų duonos“ bandelių. Ši grupė linkusi monopolizuoti politinę galią, kontroliuoti savivaldybės socialinius ir ekonominius procesus. Ir ne vardan Biržų.
Pagal klasikinį apibrėžimą oligarchija – tai valstybės (ar savivaldybės) valdymo forma, kai visa valdžia sutelkta nedidelės žmonių grupės rankose.
Dabartinės realijos oligarchijos apibrėžimą tikslina – anot politologų, tai korumpuotos ir neskaidrios, išvengiančios demokratinės atsakomybės ir pinigus „siurbiančios“ mažumos valdžia.
Lietuvoje oligarchu laikomas verslo magnatas, kuris turtų ir galios didinimo tikslais veikia valdžią ir siekia formuoti visuomenės nuomonę per jam priklausančią (ar dėl tam tikrų sumetimų lojalią) žiniasklaidos priemonę.
Tačiau oligarchinis valdymas gali vyrauti ne tik su tradiciniais sunkiasvoriais oligarchais – juos gali „pavaduoti“ politikai ir tam tikrų veiklos sričių, struktūrų atstovai, kurie viešąjį sektorių, valstybės turtą ir infrastruktūrą naudoja asmeniniam pasipelnymui.
Jų einamos pareigos, vykdoma veikla ir turimi postai suteikia galimybę daryti spaudimą, priversti veikti pagal jų valią, kam nors ką nors leisti arba uždrausti, gadinti ir skatinti karjeras, griauti ir kurti svetimus likimus, apsistatyti ištikimais žmonėmis ir atsikratyti tų, kurie trukdo arba neįsipiešia į jų planus. Oligarchinio valdymo pavojus Biržuose ypač išryškėjo po savivaldos rinkimų.
„Vieningų Biržų“ rinkiminė kampanija kėlė daug klausimų ir abejonių. Kas strateguoja šio politinio darinio veiklą, kokie tikrieji jo tikslai? Kas iš tiesų valdys Biržus, jei ta marga kompanija laimės rinkimus?
„Vieningų Biržų“ pergalė dar sykį patvirtino, kad biržiečiai yra patiklūs, nereiklūs rinkėjai. Jų elgsena liudija įsišaknijusį kumečio sindromą.
Kumečiai paprastai balsuoja už galingus asmenis arba šių „pasiuntinius“. Jiems atrodo, kad išrinkus tokius visuomenė jausis kaip už mūro – už ją sprendimus priims ir visus darbus atliks kažkas kitas.
Ir šie lūkesčiai išsipildė su kaupu.
Sprendimus iš tiesų atliko „kažkas kitas“. Išrinktos valdžios atstovai darbavosi kaip pavaldiniai, nes jų veiksmus reguliavo „kažkas kitas“.
Laikui bėgant vis labiai ryškėjo grėsmių kontūrai. Gyventojai vis garsiau ėmė kalbėti apie valdžios infantilumą, priklausomybę nuo „bosų“.
Nežinia, kaip reikalai būtų pasisukę, jei tarpusavio nesutarimai nebūtų suskaldę „Vieningų Biržų“.
Kad išlaikytų įtaką valdžioje, oligarchai ėmėsi įvairių veiksmų. Jie patys ir per emisarus bando imtis visokių metodų – nuo įkalbinėjimų iki grasinimų.
Klano interesai stiprinami žiniasklaidos skydu ir kalaviju.
Sakoma, ką myli, ko nekenčia ir kokių tikslų siekia mūsų oligarchai, lengviausia sužinoti analizuojant jų valdomas žiniasklaidos priemones.
O ten vykdoma agresyvi propaganda. Tai yra sąmoningas, metodiškas ir nuoseklus asmenų įtikinėjimas siekiant juos priversti atlikti tam tikrus veiksmus, keisti jų mąstymą, elgesio formas ir vertybes. Tekstuose – sąmoningas faktų ir melo maišymas, bandymas klaidinti, skaldyti ir supriešinti žmones, kryptingas visuomenės nuomonės formavimas bandant įteigti, kad visos iki šiol rinktos valdžios yra blogis (išskyrus personas, kurių žodžiai ir veiksmai tam tikru metu atitinka klano interesus), kad niekas niekados čia nesirūpino žmonėmis.
Ta propaganda susijusi su įtikinėjimo, manipuliacijos, agitacijos, reklamos, viešųjų ryšių fenomenais. Ir ji vykdoma profesionaliai.
Ši veikla gudriai pridengiama. Tam puikiai pasitarnauja pasimetę vertybėse kultūrininkai, visuomeninkai. Jie yra tarsi figos lapai, dėl visa ko pamarginti trispalvėmis.
Šis oligarchinis darinys kelia visuomenės sumaištį ne tik per žiniasklaidą.
Neparankūs asmenys sulaukia psichologinių atakų, jie puolami įvairiausiais skundais. Daugybės bandymų destabilizuoti redakcijos darbą sulaukia ir „Šiaurės rytai“.
Procesai, vykstantys Biržuose, kelia kai kurių klausimų, žvelgiant į juos hibridinių karų kontekste. Būtent apie juos užsimena šiandien mūsų laikraščio pašnekovas Jonas Ohman. Ar Biržuose tikrai tik atsitiktinai atsidūrė asmenys, kurių veiklos motyvai migloti, o elgsena primena atitinkamų struktūrų metodus?
Galbūt tas oligarchinis junginys yra tik tam tikrų jėgų įrankis? Gal iš tiesų, anot J. Ohman, turime realų politinį priešą, kuris jau mus yra gerokai įrijęs, mums dar to nė nepastebėjus?
Rasa Penelienė
