Ketvirtadienio pavakare prie pilies fosų suliepsnojo laužas. Čia į Ukrainos žmonių palaikymo renginį miestiečius pakvietė Biržų kultūros centras. Žmonės rinkosi pabendrauti, padainuoti prie laužo, pabūti vienybėje vieniems su kitais ir su kariaujančia ukrainiečių tauta.
„Susirinkome čia dainuoti, bet ne Užgavėnių, o patriotinių dainų. Tikiuosi, kad šis suėjimas sustiprins mūsų tikėjimą, jog turi nugalėti teisingos ir geros jėgos. Sunku kalbėti, kai greta yra iš Ukrainos kilę žmonės, turintys ten giminių ir draugų, kokius išgyvenimus dabar jie jaučia“, – kalbėjo savivaldybės mero pavaduotoja Audronė Garšvaitė.
„Turime daug vidinio nerimo ir neramių minčių.Todėl dėkoju, kad susirinkote, nes dabar visos palaikymo formos, visos gedėjimo formos, visos liūdesio formos šiandien yra tinkamos. Ir kiekvienas žmogus randa savo vietą šioje situacijoje – kaip jam būti, išsilaikyti, išvalyti mintis ir sielą, kaip palaikyti Ukrainą ir išmokti pamokas, kurias mums dabar duoda dabartinė Ukrainos situacija – apie gyvenimo trapumą, laikinumą, apie rytojaus nežinią. Manau, savo dainas, mintis ir maldas siųsime ukrainiečiams“, – sakė savivaldybės administracijos direktorė Irutė Varzienė.
Dar neataušusiais įspūdžiais pasidalino tik ketvirtadienio ryte nuo Ukrainos – Lenkijos sienos grįžęs Giedrius Mociūnas. Vyras pasakojo apie pabėgėlių ir transporto srautus, o didžiausią įspūdį jam padarė ukrainiečių vienybė, humoro jausmas pavojaus akivaizdoje ir dvasios tvirtybė.
Kalbos buvo trumpos, Jūratės Garnelienės armonikai pritariant suskambo dainos.
Žmonės, susibūrę arčiau vienas kito, traukė iki skausmo pažįstamas liaudies, pokario metų dainas, kurias galbūt dainavo už tėvynę kovoję Lietuvos partizanai. O sušalusių ir praalkusių laukė čia pat ant laužo verdantys tikri ukrainietiški barščiai.
Žmones šildė ne laužas – juos šildė daina, kaimyno petys ir laisvo žmogaus laisvoje šalyje būties jausmas.
