Sąjūdietis Kęstutis Armonas: „Lietuva gyvena pačius geriausius laikus“

Sėkmingai „pasikinkęs“ vėją, skrodęs Atlanto bangas, šturmavęs Aliaskos viršukalnę. Turbūt nenuostabu, kad toks žmogus kadaise nėrė į rizikų kupiną Sąjūdžio veiklą. Šiandien jis – sėkmingo ūkio savininkas, tvirtai stovintis ant žemės bei suvokiantis jos vertę. Ir pasirengęs ją ginti, jeigu į Lietuvą bandytų kelti koją priešas. Tai Pagavėnių kaime gyvenantis 62-ejų Kęstutis Armonas.

– Kęstuti, esate vienas iš to biržiečių penketuko, kuris 1988 metų spalį buvo deleguotas į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. Tuo metu atrodėte kaip tikros žvaigždės, didvyriai, siunčiami į ypatingą misiją. O ką tuomet išgyvenote jūs pats? Ar šiandien jaučiatės atlikęs istorinį žygį?
– Jei atvirai, aš atsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Nesijaučiu atlikęs kažkokią misiją. Lygiai tą patį galėjo padaryti ir kitas žmogus. Ir gal tas kitas būtų daugiau nuveikęs nei aš.
Žinoma, savo buvimu Sąjūdyje troškau laisvės Lietuvai. Ir dėl to, ką esame pasiekę dabar, gal mano veikla prisidėjo – buvo bent mažas lašelis toje jūroje… Bet tai buvo mano indėlis. Jei tuometinė situacija kartotųsi, tikrai daryčiau tą patį.

– Kas jus vedė į Sąjūdį? Kur buvo to kelio pradžia?
– Vaikystės vasaras praleidau pas senelius, kurie gyveno vienkiemyje. Močiutė vakarais pasakodavo apie sunkius pokario laikus. Jų sodyba buvo kolūkio pakraštyje, seneliai nebuvo kolūkiečiai. Aplinkui – miškingos vietos, ir sodyboje ramybės nebuvo nei dieną, nei naktį. Naktį čia ateidavo „miškiniai“, dieną – „skrebai“. Vaikystėje nelabai suprasdavau, tik jaunystėje pradėjau vertinti tai, kas vyko anuomet. Ir manyje buvo pasėtas tas maištavimo „grūdas“. O vėliau jis vis reiškėsi noru kalbėti „ant bačkos“. Visuose kolektyvuose, kur bebūdavau, turėdavau ką pasakyti. Ir dažniausiai tekdavo būti „prie lyderių“.
Baigiau Biržų antrąją vidurinę mokyklą, vėliau – agronomijos studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje.

Studijuodamas įsijungiau į aktyvią visuomeninę veiklą, buvau profsąjungos, keliautojų klubo aktyvistas. Vienais metais moksluose praleidau tik tris mėnesius… Tais laikais galėjai keliauti tik į vieną pusę – Rytus, tai teko aplankyti visas Sovietų Sąjungos respublikas, išskyrus Moldaviją. Teko pamatyti Sibirą, Baikalą, po BAM magistralę „pasimalt“. Tas kelionių potraukis yra išlikęs ir iki šiol.

Baigęs mokslus grįžau į „Pavasario“ kolūkį, iš kurio turėjau siuntimą studijuoti, gavau stipendiją ir kur turėjau už tai trejus metus atidirbti. Įsijungiau į Panevėžio žygeivių klubą ir pradėjau ieškoti bendraminčių Biržuose. Taip keliai suvedė su mokytoju Algiu Bukiu. Ta pažintis ir lėmė, kad aš patekčiau į pirmąjį Sąjūdžio susirinkimą Biržuose.

– O kaip jūs atsidūrėte studentų profsąjungos aktyve? Kas nors rekomendavo?
– Aš į Žemės ūkio akademiją iš pirmo karto neįstojau. Nors egzaminus išlaikiau ketvertais, bet tais metais buvo itin didelis konkursas ir aš nepatekau. Tuomet įstojau į Vilkijos kaimo technikos mokyklą, ją baigiau aukščiausiais balais, gavau vadinamąjį raudoną diplomą, kuris atvėrė duris į akademiją. Ir ten buvau vertinamas kaip „didis“ aktyvistas. Iškart išrinko į profsąjungos tarybą… Viską padarė tas raudonas diplomas, kurį gauti man buvo juokų darbas.

– Teigiama, kad pirmosios sąjūdiečių grupės kūrėsi ten, kur buvo daugiau inteligentijos atstovų. Sovietiniai kolūkiai tikrai nebuvo tos vietos, kur darbavosi inteligentai, tačiau juose buvo aktyvių bei drąsių žmonių, kurie būrėsi į grupes. Jūs tuo metu taip pat dirbote kolūkyje. Ką pamenate iš tų laikų? Kokios buvo žmonių nuotaikos, kas buvo jų įkvėpimas ir kokios baimės juos lydėjo? Kas pirmieji buvo kolūkio Sąjūdžio grupės nariai?
– Prasidėjus Sąjūdžiui, buvo naratyvas, kad reikia burti žemdirbius, žmones kaimuose. Paprastai kaimas viską daro daug lėčiau nei miestas. Gal dėl to tas kaimas ir išlieka? Mūsų kolūkyje tuo metu dirbo Ričardas Balta, statybos inžinierius. Mes abu kartu įsijungėme į Sąjūdžio veiklą. Tuo metu ne visi turėjo transporto priemones, o Ričardas važinėjo ne bet kuo, o „Moskvičiumi“. Tai mums buvo patikėta vežti iš Panevėžio Sąjūdžio literatūrą. Veždavome į Biržus Skrodeniui, kuris palaikydavo ryšius su Panevėžio Sąjūdžio būstine. Teko bendrauti su tuometiniais Panevėžio sąjūdiečiais – J. Beinoru, E. Jarašiūnu. Į Biržus atveždavome ne tik laikraščius, bet ir pasidalindavome patirtomis nuotaikomis, išgirsta informacija.

Prisimenu, kaip kaimai judėjo, bet procesas buvo sunkus. Aktyvesni atrodė vabalninkiečiai, prisimenu ten aktyviai veikusį Bronių Apuoką.
Žmonėms buvo įdomu išgirsti apie Sąjūdį, jie domėdavosi atvežta literatūra, bet buvo juntama baimė.

– Kaip į žemdirbių sąjūdietišką veiklą reagavo tuometiniai kolūkių vadovai?
– Dauguma kolūkių vadovų nebuvo nusiteikę permainoms. Kadangi jie turėjo valią bei galią, tai eiliniai kolūkiečiai privengdavo kalbėti ar veikti atvirai.
Mes „Pavasario“ kolūkyje vieni pirmųjų įsteigėme žemės ūkio kooperatyvą. Buvo du kooperatyvai. Vieną įsteigėme mes, specialistai, o kitą – kolūkio pirmininkas Algis Tauras su mechanizatoriais. Kolūkiui ėmė vadovauti kompartijos atsiųstas instruktorius Bronius Turovas. Mes nuomojome iš kolūkio 200 hektarų žemės ir auginome linus. Tuomet kiekvienas kolūkis turėjo specializaciją. „Pavasaris“ augino linus ir jam nelabai sekėsi. O mūsų kooperatyvui pavyko juos užauginti ir sėmenis parduoti Italijos „Fiat“ gamyklai. Tuo metu tai buvo kosmosas – į Kratiškių kaimą atvyko italų furgonas, į kurį pakrovėme sėmenis. Bet dirbti galėjome tik vienus metus – kolūkis pamatė, kad mums per daug gerai, ir nutraukė žemės nuomos sutartį.

– Jūs buvote 1988 metų spalį įkurtos Biržų sąjūdžio iniciatyvinės grupės pirmajame susirinkime. Ar pamenate, kaip apie jį sužinojote? Gal kas pakvietė? Kokius įspūdžius paliko tas susirinkimas? Kuo reikėjo pasižymėti, kad būtum deleguotas į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą?
– Prisimenu, kaip kartą man paskambino Algis Bukys ir sako, kad Biržuose organizuojamas susirinkimas. Ir pakvietė: sako, atvažiuok, bus įdomu. Kas ten bus, tiksliai nežinojau. Žinoma, Sąjūdis jau veikė Lietuvoje, informacija apie tai sklido, tačiau Biržuose dar nieko nebuvo girdėti. Turiu tokią savybę: niekada negaliu pasakyti „ne“. Pažadu, o kai reikia kažką daryti, jau galvoju, kaip tą pažadą įvykdyti. Taip tą vakarą atsidūriau Biržų pilyje, pirmajame Sąjūdžio susirinkime. Kaip paprastai, turėjau drąsos kažko paklausti ar ką nors pasakyti ir ten buvę žmonės, matyt, atkreipė į tai dėmesį. Kaip sakiau, turėjau savybę – norą kalbėti „ant bačkos“. Ir pasiūlė mano kandidatūrą į suvažiavimą.

– Gal prisimenate, ką jūs tame susirinkime kalbėjote, ko klausėte?
– Prisimenu, kad tąkart suabejojau Feliksu Grunskiu. Man buvo neaišku, kodėl į susirinkimą kvietė būtent jis. Man kilo abejonių, ar tai nevyksta kažkieno nurodymu, ar tai nebus kokia nors provokacija. Bet Feliksas paaiškino, kad jam irgi kažkas pasiūlė kviesti susirinkimą.
Renkant delegatus buvo abejonių, nežinomybės ir, žinoma, baimės. Juk nebuvo aišku, kuo viskas gali baigtis. Be to, kiti deleguojami biržiečiai buvo žinomi, o aš, būdamas iš kolūkio, miesto žmonėms buvau mažiau pažįstamas.

– Jūs buvote išrinktas ir į Sąjūdžio Biržų rajono tarybą. Ką prisimenate iš tų rinkimų? Ką teko veikti būnant Taryboje?
– Prisimenu, kad renkant Sąjūdžio Biržų rajono tarybą surinkau daugiausia balsų, bet jai vadovauti atsisakiau. Tada paskyrė Povilą Gasiulį. Sutarėme, kad Povilas labiau patyręs, rašto žmogus, o tuomet kaip tik buvo daug procedūrinių dalykų, dokumentų rašymo. Prisimenu, taryba rinkdavosi, spręsdavo įvairius klausimus, problemas, kurios dažniausiai būdavo buitinės.

Beje, buvau įsivėlęs į „aferą“. Aš rajone buvau žinomas tarp jaunimo, dalyvaudavau įvairiuose sąskrydžiuose, sporto varžybose. Prisimenu, sporto varžybose koks šimtas kolūkių atstovų registruojasi bėgti kilometrą, o aš registruojuosi 3 km bėgimui. Tokį atstumą paprastai bėgdavo kokie trys sportininkai, todėl aš visad patekdavau tarp prizininkų. Buvau pastebėtas komjaunimo. Kaip tik baigėsi tuometinio komjaunimo sekretoriaus K. Balčiūno kadencija ir buvo renkamas naujas vadovas. Tai kalbino mane, kad eičiau vadovauti komjaunimui. Aš Sąjūdžio taryboje ir klausiu: ką daryti? O man sako: eik, griausim komjaunimą iš vidaus. Bet manęs neišrinko. Ir labai džiaugiuosi, nes nežinia, kaip būtų susiklostęs tolesnis gyvenimas. Išrinko V. Jakubėną.

– Kuriuos įvykius, susijusius su Atgimimu, Sąjūdžiu, lydi ryškiausi prisiminimai? Kokios emocijos, išgyvenimai labiausiai įsiminė? Gal pamenate išskirtinų detalių, kurių reikšmė išsigrynino tik po daugelio metų?
– Tikriausiai kaip ir visus labiausiai sukrėtė Sausio 13-osios įvykiai. Aš buvau tuo metu kaime, ūkyje, o kai prasidėjo didesni neramumai, sakau žmonai: važiuoju į Kauną, Sitkūnus. Pakelyje nuo Panevėžio žmonės stabdė automobilius ir aš į Sitkūnus važiavau prisodinta pilna mašina. Kiti kalbėjo, kad jie nesantys labai už Lietuvą, bet tokiu momentu viską metė ir važiavo ten, kur reikėjo.

Ar važiuočiau ir šiandien, jeigu reikėtų? Važiuočiau. Mes, ūkininkai, esame turtingi. Ir visokiom prasmėm. Mes turime žemės ir mes turime, ką saugoti ir ką ginti. Jeigu ateitų priešas, mes viską, ką taip sunkiai kūrėme, prarastume. Neliktų jokios prasmės gyventi. Ūkininkai visais laikais buvo vieni iš aktyviausių kovotojų. Mano vaikai irgi užsirašė į komendantūrą, važiuoja į mokymus. Mes, būdami vyresnio amžiaus, ginklų į rankas gal neimtume, bet turime galingos technikos, su kuria galime saugoti, vežti, kasti ir kitaip padėti. Taigi, jei iškiltų Lietuvai grėsmė, abejonių jokių nebūtų.

O grįžtant į Sąjūdžio metus prisimenu ir tokį pusiau komišką atvejį. Mes su R. Balta Sąjūdžio literatūrą veždavome per Žaliąją girią. O tuo metu giria buvo pilna sovietų kariuomenės.
Kartą važiuojame iš Panevėžio ir žiūrim – ryšių kabelis ištiestas palei kelią. Apsidairėm, ar niekas nemato, įsikėlėm kabelio ruloną į mašinos bagažinę ir parsivežėm namo. Vėliau juokėmės, kaip mes kenkėm priešo armijai…

– Kokie mitai, neteisingi faktai, susiję su Sąjūdžiu, jūsų manymu, gajausi? Ar Biržų sąjūdis taip pat apipintas mitais? Kaip būtų galima juos sklaidyti?
– Girdėjome tokių. Dabar kai susirenkame į Sąjūdžio minėjimus, išgirstu, kad čia buvo visokių nepasitenkinimų, kad B. Valionytė kažkuo nepatenkinta ar ėjo į rinkimus kažkas ne taip, bet aš pats tuo nesidomėjau. Aš nepretendavau į jokias pareigas, tai man ir neteko patirti kažkokių intrigų.
Sąjūdiečiai išsiskirstė į įvairias partijas. Bet visus tuos žmones gerbiu ir dėkingas likimui, kad juos teko pažinti. Aš jaučiuosi dar tebesimokantis iš jų ir jie visi yra mano mokytojai. Visada smagu juos sutikti.

– Kaip klostėsi jūsų profesinė, politinė veikla Nepriklausomoje Lietuvoje? Kaip keitėsi jūsų politinės pažiūros ir kokios tos kaitos priežastys?
– Beveik nuo pat Nepriklausomybės pradžios ūkininkauju. Beje, mūsų šeimos ūkis – vienas iš pirmųjų, įkurtų Biržų rajone atkūrus Nepriklausomybę. Jam jau per trisdešimt. Dabar ūkį po truputį perleidžiame sūnums. Dešimt metų dar dirbau žemės ūkio konsultavimo tarnyboje.

Aktyviai dalyvauju visuomeninėje veikloje – Biržų rajono ūkininkų sąjungoje, Žemdirbių asociacijoje, Lietuvos agronomų sąjungos taryboje ir kt.
Beje, esu perplaukęs Atlantą su „Ambersale“. Per 11 parų. Tai buvo 2011-aisiais. Ne kiekvienas gali pasidžiaugti tokia galimybe. Pirmasis Biržų rajone pasistačiau vėjo malūną. Tuomet, 2010 metais, tai buvo iššūkis. Dar mano gyvenime svarbi 2013-aisiais Aliaskoje įveikta Makinlio viršukalnė.

O dėl politikos – nepriklausiau jokiai partijai, bet pakalbino Nijolė Šatienė stoti į „valstiečius“. Tuomet partijos programa atitiko žemdirbiškus lūkesčius ir tapau jos nariu. Tebesu Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungoje. Bet nesu jai įsipareigojęs iki grabo lentos. Partija kaip ir žmogus keičiasi. Tuo metu, kai į ją stojau, lyg ir viskas tiko, bet šiandien tos vertybės, kurias kelia „valstiečiai“, nebelabai atitinka mano vertybes. Aš esu dešinysis, man Lietuvos politikoje autoritetai yra konservatoriai V. Rakutis, P. Saudargas, I. Degutienė, pritariu dabartiniam krašto apsaugos ministrui L. Kasčiūnui. Juos seku, jais žaviuosi.

– Kodėl jūs palikote Biržų rajono savivaldybės tarybą?
– Pasidarė rutina. Dalyvavimas politinėje veikloje nebedomina. Seku įvykius, bet tik tiek. Neiname jaunyn – norisi ramesnės veiklos, daugiau laiko skirti šeimai, pomėgiams.
Dirbau pirmojoje po Nepriklausomybės paskelbimo rajono taryboje, paskui buvau dvi pilnas kadencijas, o trečią išėjau. Reikia leisti dirbti kitiems, kurie turi minčių, idėjų.

– Kaip vertinate dabartinę šalies politinę situaciją? Dėl ko šiandien labiausiai neramu mūsų valstybėje? Kur yra mūsų silpnoji pusė? Ko neišmokome per 35 metus? O dėl ko galime būti visiškai ramūs?
– Neramu dėl žmonių abejingumo. Štai artėja rinkimai. Pavyzdžiui, kaip galima išrinkti tokius politikus kaip uspaskichai ar panašūs į jį (kurių netrūksta ir Biržuose), kiek reikia būti neapsišvietusiam. Juk mes matėm jų darbus, poelgius, kurie valstybei neatnešė jokios naudos. Bet jie kaskart eina į rinkimus ir mes juos renkam. Neramu dėl judėjimų, partijų, kurios dalija daugybę neįvykdomų pažadų. Būtų mano valia – būtų kaip JAV ar Didžiojoje Britanijoje: užtektų dviejų partijų (kairiųjų ir dešiniųjų). Tuomet būtų visiems aiškiau. Dabar visi tie įsteigti judėjimai labai myli Lietuvą ir nori būti „numeriais vienas“. Bet jeigu tu iš tikro myli Lietuvą, tai gali mylėti ir būdamas „antruoju numeriu“. Ar būtina dėl to kurti naują partiją?

Šiaip Lietuvoje viskas gerai, daug pasiekėme, palyginus su tais laikais, kai nieko negalėjome – net keliauti… Lietuva gyvena pačius geriausius laikus. O nepatenkintų buvo visais laikais. Štai ūkininkams nei valdžia būna gera, nei orai (juokiasi – red.) Iš esmės viskas gerai. Tik reikia visomis išgalėmis padėti Ukrainai: jeigu ji atsilaikys, viskas bus gerai. O jei ne, tai gali būti ne kažin kas…

– Kažkas galbūt pasakys: bepigu kalbėti milijonieriui ūkininkui, kad Lietuvoje gera gyventi. Kaip ir sakėte, tie patys ūkininkai nuolat protestuoja.
– Aišku, negalima sakyti, kad visiems gerai, juk ūkininkai yra skirtingi, užsiima skirtinga veikla. Augalininkyste užsiimantiems yra lengviau, o, pavyzdžiui, investavusiems į pienininkystę tikrai sudėtinga. Beje, piketai yra ir savęs parodymas, kad esame tokia visuomenės dalis. Neramu dėl to, kad įsivyrauja susipriešinimas, individualizmas, nebėra bendruomeniškumo.

– Kaip šeima vertina jūsų sąjūdietišką veiklą? Ar vaikams svarbi jūsų tuometinė veikla? Kaip jiems aiškinote, kas yra patriotizmas? Kokius gyvenimo kelius jie rinkosi?
– Kaip jau minėjau, abu sūnūs po truputį perima ūkį, stengiamės, kad viskas vyktų sklandžiai. Dukra gyvena Kaune, dirba vienoje firmoje. Turime keturis anūkus.
Jaunimas dabar nėra politiškai aktyvus. Tik prieš rinkimus šeimoje būna diskusijų. Jie liberalesnių pažiūrų. Jiems Sąjūdis neatrodo toks reikšmingas, tačiau Lietuvos gynybos reikalais mūsų nuomonės sutampa.
O žmona irgi dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Ji – kaunietė, priklausė žymiam „Atgajos“ klubui, dalyvavo pirmajame Sąjūdžio suvažiavime.

– Ir klausimas – provokacija: ar už tokią Lietuvą kovojome?
– Už tokią.