127 įvairiausių markių ir modelių istoriniai motociklai važiavo Biržų rajone pasibaigusiame ir pirmąjį jubiliejų pažymėjusiame 10-ajame sąskrydyje „Senas motociklas 23“, kurį surengė Biržų senovinės technikos klubas „Ekipažas“ ir asociacija „Senasis motociklas“.
„Senas motociklas 23“ gavo Tarptautinės istorinių transporto priemonių federacijos (FIVA) sertifikatą ir buvo įtrauktas į šių metų visuotinį istorinės technikos renginių kalendorių, kas iš tiesų yra didelis biržiečių įvertinimas.
Visuose jų organizuotuose žygiuose dalyvauja arti šimto ar keliais daugiau motociklų mylėtojų, kurių dviračiai ar triračiai eksponatai ne tik demonstruojami visuomenei, bet ir rieda įdomiais organizatorių parinktais maršrutais.
Kaip jiems pavyksta patraukti tokį didelį entuziastų būrį, kokio pavydėtų bet kuris analogiško renginio sumanytojas?
„Didelių paslapčių čia nėra, – jau renkantis svečiams sąskrydžiu susidomėjusiems žurnalistams pasakojo pagrindinis renginio organizatorius, biržiečių klubo „Ekipažas“ prezidentas Voldemaras Aišporas. – Mes nesistengiame išaiškinti jo nugalėtojų ar prizininkų, nes įsitikinę, jog laimi visi – ir dalyviai, ir žiūrovai.
Kita vertus, esame karstinių įgriuvų regione, todėl turime sugyventi draugiškai, nes iš ko gi, jei ne iš draugų, galėtume tikėtis ištiestos pagalbai rankos netikėtai įgriuvę į staiga atsivėrusią duobę?“ – juokavo klubo vadovas.
Jam pritarė organizuodamas renginį daugiausia pastangų įdėjęs klubo branduolys – Rimantas Čygas, Tomas Bekeris, Almantas Vigelis ir kiti, sėdę ant savo kolekcinių motociklų vos baigę organizacinius darbus.
Biržų krašto ir kaimyninės Latvijos keliais riedėjo tarsi ką tik muziejaus stendus palikę, žvilgantys it nauji ir tik nedaugelis jaunystės randų dar nespėjusių išsigydyti motociklų, kaip magnetas traukusių suinteresuotą žvilgsnį.
Jau pirmoji sąskrydžio stotelė – jo dalyvių motociklų paroda centrinėje Biržų J. Janonio aikštėje – šeštadienį sutraukė tiek žiūrovų, kiek, kaip taikliai pastebėjo vienas biržietis, gero jomarko dienomis čia nebūna.
„Mano jaunystės metais tik labai retas galėjo didžiuotis automobiliu, o motociklus turėjome daugelis, – sakė Kazys Šoliūnas, specialiai į Biržus atvykęs iš Pasvalio rajono Paįstrio kaimo. – Tada net sapnuoti negalėjau, jog kažkada pamatysiu tiek motociklų, o kai kurių iš čia sustojusių nesu matęs iki šiol“.
Jo kaimynas buvo dar konkretesnis: „Manęs jau nedomina visokie BMW, „Royal“ ar „Harley Davidson“. Ar šiame didžiuliame parade galiu tikėtis sutikti savo pirmąją jaunystės meilę – „Kovrovec 175“ motocikliuką?
Iš tiesų sąskrydžio dalyvių parkas šįkart pranoko daugelio net patyrusių istorinės technikos specialistų lūkesčius. O naujam gyvenimui prikeltų motociklų istorijos – viena už kitą neįtikėtinesnės, vertos atskiro rašinio ar net filmo.
Štai visur ilgą dalyvių koloną vedęs ir klubo vėliavą vežęs V. Aišporas savo 1965 m. KMZ K750 M netikėtai rado vienoje Biržų žvyrduobių, kurioje vietos jaunimėlis iš šio triračio bandė atimti paskutines spėkas.
Laukė dveji kruopščios ir kantrios restauracijos metai, ir bebaigtas „užmušti“ motociklas vėl rieda kaip naujas.
Šio istorinės technikos entuziasto garaže tai ne pirmas ir ne paskutinis eksponatas. Voldemaras gali didžiuotis ir IŽ 49 motociklu su priekaba, ir originalia spalva ir rida pasižyminčiu VAZ 2101, ir retu GAZ 63 sunkvežimiu, o sūnus Ramūnas – irgi originaliu 1973 m. laidos motociklu „Jawa 360“, kurie buvo gaminami tuometinėje Čekoslovakijoje nuo 1965 iki 1974 metų.
Anykštėnas Tautvydas Šalavijus rodė prieš 10 metų iš detalių surinktą 1939 m. laidos BMW R71 motociklą, kuris rieda kaip naujas, o 115 km kelias į Biržus iš Anykščių sava eiga – nė motais.
„Su šiuo motociklu apkeliavau visą Lietuvą, buvau analogiškuose renginiuose Latvijoje. Pinigais jo nevertinu ir garaže praleistų valandų neskaičiuoju, nes viską darau sau“, – tikino T. Šalavijus.
Jo kolega, irgi anykštėnas Raimundas Kaunietis siūlė atidžiau pažvelgti į retą 1961 m. gamybos „Royal Enfield Bulet“, rastą Danijoje.
Įdomi šių motociklų istorija. 1901 m. pradėtas gaminti Anglijoje jis rieda nuo konvejerių ir dabar, tačiau motociklo gamybą nuo 1967 m. perėmė Indija.
„Tai motociklas, su kuriuo kuo daugiau važiuoji, tuo labiau jo norisi, – sakė R. Kaunietis. – Be jokios baimės ir dabar su „Royal Enfield Bulet“ leisčiausi kad ir į kelionę aplink Lietuvą“.
Istoriniai motociklai – tai labai užkrečiama bacila. Kitaip kaip galima būtų paaiškinti ištisų šeimų meilę senai technikai. Štai ir šiame sąskrydyje Biržų ir Latvijos keliais riedėjo Arvydo, Aido ir Juozo Gicevičių iš Kazlų Rūdos savivaldybės du 1934 ir 1939 metų gamybos DKW SB 500 ir „Jawa 354“, Akvilės Glušokaitės ir Gedimino Glušoko „Suzuki GN125 ir „Jawa 350“, Litos ir Dariaus Šliažų „Honda GL500“ ir M 72, Artūro, Algimanto ir Valentino Merkininkų „IŽ Jupiter 2“, „Jawa 638“ ir „IŽ Planeta 4“ motociklai.
Be vieno iš „Ekipažo“ klubo steigėjų – 83-jų Narcizo Mikšio iš Rokiškio rajono Raikėnų kaimo ir jo „Dnepr MT10-36“ ar kupiškėno, 87-erių Vilgelmo Pukenio, vairavusio tokį pat motociklą, jau neįsivaizduojami šie sąskrydžiai. Ne veltui būtent jiems patikėta pakelti renginio vėliavą.
Latvijos motociklų sporto meistras Juris Martins iš Rygos rodė 1977 m. laidos BMW 75/7, kurio jis atkakliai ieškojo penkerius metus ir kuris jį džiugina jau bemaž du dešimtmečius.
„Rygos motorų muziejuje“ saugomi keli mano dviračiai motociklai, tačiau didžioji mano meilė – BMW 75/7 ir būtent jo ieškojau labai ilgai, kol vienas bičiulis kolekcininkas nepatarė pasižvalgyti Manheime (Vokietija), kur kartą per metus vyksta būtent tokių motociklų turgus-aukcionas“, – sakė Juris. – Dar neišaušus buvau jame pirmasis pirkėjas, priėjęs prie pirmojo pardavėjo. Sukirtome rankomis, ir po valandos pažadėjau jam atnešti pinigus“.
Tačiau sugrįžus, pasak latvio, iš nuostabos jam nutįso žandai. Prie Jurio geidžiamo pirkinio jau stovėjo pirkėjų eilė, siūliusių ir 1000, ir 1500, ir 2000 daugiau markių, nei jis buvo sulygęs.
„Viskas, galiu braukti namo, – mintyse pagalvojo latvis. – Kur čia man, kukliam ir niekam Vokietijoje nežinomam Latvijos piliečiui, varžytis su vietiniais“?
Tačiau Jurį apėmusi dar didesnė nuostaba, kai pardavėjas pasakė „Na, štai, pirmasis pirkėjas ištesėjo žodį ir sugrįžo po valandos, todėl ir aš negaliu laužyti susitarimo“.
„Kitais metais minėsiu savo 70-tį ir 20-tį, kai aš turiu šį motociklą. Švęsiu visus metus, o jei sąžiningojo vokiečio neprisikviesiu į jubiliejus, bokalą už jį tikrai pakelsiu“, – pažadėjo J. Martins iš Rygos.
O kam yra bent tekę girdėti apie legendomis tapusius rusiškus motociklus TIZ 600 ar PMZ A750? Gal tik labai nedaugeliui, o į Biržus juos abu atvežė vilnietis Aleksandras Obymacha.
Ir jie abu žvilga lyg nuriedėję nuo konvejerio, todėl jų savininko bei gausiai šiuos retuolius apspitusių žiūrovų nestebino klausimai, ar rusai išvis galėję gaminti tokius šedevrus?
Abu jie – karinės pramonės produktai. 1200 kub/cm darbo tūrio 2 cilindrų variklius turinčių TIZ 600 (Taganrogskij instrumentalnij zavod arba Taganrogo instrumentinė gamykla, kaip Rusijoje vadinti įslaptinti karinės pramonės objektai), pagaminta labai maža serija, kurią užbaigė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas.
„Dabar pasaulyje tokių TIZ 600 yra išlikę vos keturi, iš kurių vienas Vilniuje, o dabar – prieš jūsų akis“, – sakė A. Obymacha. – Tik stebėtis belieka, kad 1938 m pagamintas sunkus motociklas gali būti taip puikiai subalansuotas, kuriam ir dabar 120 km/val. greitis – normalus“.
PMZ A750 (Podolskij mechaničeskij zavod, vėliau išgarsėjęs gaminamomis siuvimo mašinomis) buvo pagaminta apie 4000, tačiau paskutinė jų 1000-tinė serija nebuvo itin vykusi, todėl motociklo konstruktorius neišvengė stalininių represijų ir buvo sušaudytas.
A.Obymacha visą sąskrydžio maršrutą įveikė būtent su 1934 m. gamybos PMZ A750.
Renginio organizatoriai suteikė galimybę ne tik pasigrožėti istorinę vertę turinčiais eksponatais, bet ir parodė, ko daugelis nebuvo matę.
Latvių delegaciją nebe labiausiai sudomino Sodeliškių technikos muziejaus pristatymo „vinis“ – užkurti garo katilai bei išsami edukacinė programa Rinkuškių alaus darykloje „Alaus kelias“.
Lietuviai džiaugėsi galimybe įsiamžinti prie Nemunėlio, kuriuo eina retai pravažiuojama Lietuvos ir Latvijos valstybinė siena, dalijanti lietuviškąjį Germaniškio miestelį ir kitapus upės esančią latviškąją Skaistkalnę, garsiojoje Kristinos Sabaliauskaitės epopėjoje „Silva Rerum“ vadintus istoriniais Hermaniškių ir Šionbergo vardais.
Ir įsiminta ekskursija į iš toli matomą, ant didelio kalno stūksančią, 1692 metais jėzuitų pastatytą gražuolę barokinę Skaistkalnės Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčią, tapusią svarbiausiu katalikybės centru Žiemgaloje po Agluonos ir kurią savo romane irgi aprašė K. Sabaliauskaitė.
Viešųjų ryšių agentūros „Visus Bonus“ informacija
Ramūno Aišporo ir Petro Gudo nuotraukos
