Biržietės Irenos Kačerauskienės gyvenimo įrašuose – ir penkeri tremties metai, ir penkios dukros, ir keturi dešimtmečiai darbo didelėje įmonėje. Daugybė metais neišmatuojamų ir nesuskaičiuojamų dalykų sugulę į šios moters gyvenimo puslapius. Su 85-erių metų ponia Irena kalbėtis rūpėjo kaip su penkias dukras pagimdžiusia ir išauginusia motina. Norėjosi išgirsti galbūt neįtikėtinų istorijų apie nelengvą motinystės naštą, derinamą su atsakingomis pareigomis, nuotykių kupinas mergaičių vaikystės akimirkas ir pan. Tačiau ramus pokalbis klostėsi apie, atrodytų, paprastą gyvenimą nedejuojančio žmogaus, augusio tremtį patyrusioje didelėje šeimoje ir užauginusio dorus savo vaikus. Pasakojime – jokio dramatizmo ar didvyriškumo apraiškų, jokių asmeninių išgyvenimų. Gal tik šiek tiek neteisybės pojūčio dėl valstybės požiūrio į žmogų.
Namai Geležinkelio gatvėje
Sodyba Biržų miesto Muravankės kvartale – Irenos ir Juozo Kačerauskų namai. Statyti, pasak moters, „iš algų“. Duonos gamykloje dirbusi Irena ir vairuotojas Juozas į statomą savo būstą atsikėlė iš tetos Marijos Kairienės namų, kur po vestuvių gyveno.
Į savo namą su pirmagime dukra įsikraustė dar tik įrengę vieną kambarį. Geležinkelio gatvėje bėgo šeimos gyvenimo dienos, augo dukros. Dabar čia gyvena viena Irena, savąjį Juozą anapilin išlydėjusi prieš 15 metų.
1964-aisiais susituokusios poros šeimoje pirmoji dukra Romutė gimė po metų. Tada pasaulį viena po kitos išvydo Loreta, Ligita, Danutė ir jaunylė Rasa, kuri gimė 1972-aisiais.
„Juozas labai norėjo sūnaus“, – šypsosi mama, kuriai dukros jau dovanojo aštuonis anūkus – šešias mergytes ir du berniukus.
Ne visų anūkėlių balsai krykštavo pas bobutę Ireną Geležinkelio gatvėje. Trys anūkai – inžinierės Ligitos ir farmacininkės Danutės vaikai augo Amerikoje, kur gyvena dukrų šeimos. Viena anūkė gyvena Vokietijoje, tačiau Biržuose yra dvi jos sesės (ūkininkės ir buhalterės Rasos vaikai). Biržietės verslininkės, siuvimo technologės Loretos sūnus po studijų gyvena Kaune. Šiame mieste gyvena ir Biržuose dirbančios pedagogės Romutės dukra.
„Man tai gyventi gera. Vaikai daug padeda“, – sako moteris, pati besistengianti kuo daugiau judėti. Jos žinioje – gėlės, šiltnamis, į kurį sako įsigudrinusi patekti su rateliais. Jais vadinama vaikštynė reikalinga, kad svaigstant galvai pasaulis nesisuktų.
Silpstant akims Irena per televizorių žiūrinti tik žinių, muzikines, sveikinimų ir „Duokim garo“ laidas. Bobutė Irena lankoma dukrų ir anūkų, džiaugiasi sesės Valerijos anūkėle. Dar pusantrų metukų neturinčią Saulę vadina tikra Saulute. „Tikras džiaugsmelis“, – apie ją sako Irena, kurią su Valerija jungia gražus seserystės ryšys.
„Jos viena be kitos negali“, – šypsosi Irenos dukra Loreta ir anūkė Gintautė.
Tremties ženklu pažymėti
Ponios Irenos nuotraukų albume – ne tik šeimos bei artimųjų nuotraukos.
Jose – ir akimirkos iš tremtinių renginių – minėjimų, susitikimų.
Irena – kartu su tėvais ir penkiais broliais bei seserimis išgyvenusi tremtį. Jos tėvai – šešis vaikus auginę Jonas ir Olga Puodžiūnai gyveno Sodeliškių apylinkės Lukiškio kaime. Šeima į Krasnojarsko kraštą su nepilnamečiais vaikais buvo ištremta 1952-aisiais.
„Kai mus „išbuožino“, tėvai jau viską buvo atidavę kolūkiui, tėvas net kolūkio pirmininku, paskui pavaduotoju buvo“, – sako Irena. Ji į Sibirą išvežta su dviem broliais (Vytautu ir Romualdu Petru), seserimis Valerija (a.a. Sauliaus Kubiliūno žmona – red.), Lilija ir Eugenija.
Iki Panevėžio sunkvežimiu, o vėliau traukinio vagonuose į Sibirą vežta šeima apgyvendinta Krasnojarsko krašte Rešiotų („Revučy“) lageryje. Ten buvęs vienintelis lietuvis kalinys.
„Tėtis dirbo prie šviesą gaminančio lokomobilio, iš pradžių niekur nedirbusi mamytė vėliau buvo sargė – saugojo sandėlį su grūdais. Būdama penkiolikos metų aš išėjau į taigą. Su kirviu. Kirtom liniją geležinkeliui, nakvojom palapinėse, buvo ir baltosios meškos apuostyti“, – pasakoja Irena. Vėliau jai Sibire teko dirbti kepykloje, kur įgytos jos pirmosios žinios apie duonos kepimą. Vyresnysis brolis Vytautas, kuriam 1952 aisiais jau buvo 16 metų, išvažiavo mokytis į Krasnojarską, jūreivystės mokyklą. Visi kiti Puodžiūnų vaikai, išskyrus dirbti turėjusią Ireną ( ji po Vytauto buvo vyriausia), ėjo į mokyklą.
„Tėtis, mama, aš dirbome, tai valgyt turėjome. O daugiausia valgėm žuvį, grybus, uogas – mama virė uogienes“, – prisimena gyvenimą Sibire, iš kurio į Lietuvą šeima grįžo 1957-aisiais. Apsigyveno šeima savo namuose, vėliau persikėlė į Kirkilus.
Pasak Irenos, jos broliai ir sesės baigė aukštuosius mokslus. Jai teko dirbti ir mokytis.
Artimųjų padedama gimdė vaikus, mokėsi, dirbo
I. Kačerauskienė 40 metų dirbo duonos gamykloje. Pradėjusi nuo valytojos pareigų darbšti ir atsakinga moteris vėliau tapo brigadininke, o galiausiai – laboratorijos viršininke.
Toks karjeros kelias susijęs su mokslu, kurį buvo nutraukusi tremtis. Kai Sodeliškių mokyklą lankiusi Irena su tėvais, broliais ir sesėmis buvo išvežta į Sibirą, ji buvo trylikos metų.
Dirbdama gamykloje Irena baigė aštuonias klases vakarinėje mokykloje.
Vėliau neakivaizdiniu būdu mokėsi Kauno maisto pramonės technikume, įgijo kepimo ir konditerijos pramonės technologės specialybę.
„Į sesijas važiuodavau jau besilaukdama pirmojo vaiko. Kaune tekdavo mėnesį gyventi“, – sako Irena. Penkias dukras pagimdžiusi moteris sako, jog kūdikio susilaukusi namuose ilgai neužsibūdavusi – skubėdavo į darbą.
Kone viena po kitos gimusias dukreles prižiūrėti padėjusi ir samdyta moteris, o daugiausia – vyro Juozo mama Ona Kačerauskienė. Irena jai negaili pačių geriausių žodžių – anyta mylėjo vaikus, jiems virė valgį, skaitydavo knygas.
Iš „penkių lialių“ vaikystės akimirkų
„Mūsų abi bobutės buvo be galo geros“, – sako Loreta, pokalbio su Irena metu buvusi pas mamą. Loretos ir jos sesių atmintyje ryškūs prisiminimai ir apie apsilankymus pas Kirkiluose gyvenusią mamos mamą – bobutę Olgą Puodžiūnienę.
„Mamai ir tėčiui išėjus į darbą mus prižiūrėdavo tėčio mama – bobutė Ona. Labai mėgdavome klausyti jos skaitomų pasakų. Iki šiol mamos namuose yra labiausiai patikusi didžiulė knyga „Lietuviškos pasakos“, – sako Loreta.
Anot Irenos, mergaitės augo neišrankios. „Kas buvo, tą valgė“, – sako apie dukras.
Aišku, kaip ir visi vaikai, turėjo išskirtinių skonių ir ne itin mėgo kai kuriuos patiekalus ar produktus.
Loreta sako labai nemėgusi pieniškos sriubos ir pieno. Pusryčiams dažniausiai gerdavo kakavą, valgė sumuštinius. Bobutė kepusi skanius blynus ir kitus valgius skaniai gaminusi, „Valgį virė ir tėtis“, – sako Loreta.
Mergaičių vaikystė buvo kupina žaidimų – kaimynystėje augo daug vaikų.
Loreta ir jos mama smagiai prisimena į svečius pas Kačerauskaites susiruošusių kaimynų posakius, kad reikia eiti „pas penkias lialias“.
Penketukas labai mėgo žaisti su lėlėmis. Pasak jaunylės Rasos dukrytės Gintautės, mamos lėlyčių iki šiol yra pas bobutę ant aukšto.
Loreta mena kiemo žaidimus. „Dūkdavom ir žaisdavom su Jasikų, Giedrikų, Korsakų vaikais. Ypač mėgome kvadratą“, – sako apie vaikystės akimirkas.
„Danutė tai labai mėgdavo žaistu su buteliukais“, – farmacininke tapusios dukters Danutės pomėgius primena Irena. O kada į profesionalia siuvėja tapusios Loretos rankas pakliuvusi adata, mama jau negali pasakyti. Loreta priduria, kad sesė Ligita labai daug skaitydavusi. Ji tapo inžiniere. Dar, pasak Loretos, kai kurios sesės labai tingėdavusios tvarkyti kambarius – tą daryti dažniausiai tekdavo jai, vienai iš vyriausiųjų. Ji ir Romutė lankė muzikos mokyklą.
„Mes abi labai mėgome siūti lėlėms. Romutė sakydavo, kad norėtų būti siuvėja, o aš labai mylėjau vaikus ir svajojau tapti darželio auklėtoja. Gyvenime išėjo atvirkščiai – aš dirbu siuvykloje, o sesė – vaikų darželyje“, – su šypsena pasakoja Loreta.
Visos mergaitės labai mėgusios kepti įvairius pyragus, jais kvepėdavo visi namai.
Savo ir sesių vaikystę Loreta vadina laimingu laiku.
Mama Irena stengiasi akcentuoti, kad mergaitės turėdavo padėti namuose, ravėti daržus. Šeima turėjusi daržą ne tik prie namų. Netoli buvusios profesinės mokyklos (technologijų centro) buvę duonos gamyklos darbuotojams skirti sklypai. Tačiau ne ten buvusių daržų, o vadinamųjų tuometinių „normų“ ravėjimas dukroms kelia ne pačius geriausius prisiminimus.
„Aš vaikams sakydavau, kad geriausia Palanga yra daržuose“, – sako Irena, nors vaikams tekdavo jūroje išsimaudyti ne tik Jūrmaloje, bet Palangoje. Čia taip pat yra ir gražaus ryšio su artimaisiais nuopelno – mergaičių kelionėmis pasirūpindavo ir Vilniuje gyvenusi tėčio sesuo – teta Stasė.
Svarbiausia – judėti ir nedejuoti
Gerus vaikus išauginusi Irena gali džiaugtis anūkais.
„O proanūkių dar neturiu, tačiau labai laukiu. Tikiuosi, kad sulauksiu“, – linksmai sako 86-uosius metus einanti Irena.
Moters sveikatos receptas – judėjimas ir darbas. Padeda ir malda. Aktyvi evangelikų reformatų bažnyčios bendruomenės narė dabar pamaldas išklausanti jau nuotoliniu būdu. Kačerauskų dukros – katalikės, nes toks buvo jų tėčio Juozo tikėjimas. Irena dėl to nesijaudina ir iš to problemų nekelia.
„Dievas visur vienodas, tik apeigos skiriasi“, – sako.
Gyvenimu Irena nesiskundžia ir nesupranta dėl visko dejuojančių. Ypač dėl pensijų dydžio.
„Kas dirbo, tas ir gauna“, – sako Irena.
„Tačiau valstybė ir mažai dirbusiems dabar pensijas didina. Gal net daugiau, negu labai daug ir sąžiningai dirbusiems“, – sako moteris. Neteisybės apraišką Irena jaučia ir valstybės požiūryje į žmogų, kai jam tenka rinktis vieną iš paramos formų.
„Turėjau rinktis, kokią pensiją gauti, – už tremtį ar už vaikus. Pasirinkau vaikus“, – sako penkerius metus tremtyje gyvenusi ir Lietuvoje penkis vaikus išauginusi moteris.
