Lietuvoje susiformavo dvi savitos valstybės švenčių „trejybės“.
Sausį prisimename okupantų agresijos aukos ir piliečių žygdarbį, vasarį švenčiame savotišką Ištakų šventę. Kalbant apie laisvę, mūsų kartai 1918 m. Deklaracija yra kur kas tvirtesnis atspirties taškas nei iš istorijos tolumos spindinti Mindaugo karūna. Kovo mėnesį džiaugiamės susigrąžinta laisve, išsivadavimu iš ilgos okupacijos. Trys datos sudaro Laisvės „trejybę“.
Kita „trejybė“ prasideda birželį, kai minime Gedulo ir vilties dieną. Tada liepą švenčiame Valstybės dieną, ją siedami su hipotetine Mindaugo karūnacijos data. Rugpjūtį laukia dar viena svarbi – Juodojo kaspino – iškilmė, kai prisimename dviejų banditų suokalbį, kurio padarinius, deja, jaučiame ir dabartiniame Ukrainos kare. Šią „trejybę“ galima būtų vadinti Istorinių galimybių apmąstymu.
Ribentropo – Molotovo paktas nutraukė mūsų valstybingumo tęstinumą, o pirmasis žiaurus pakto smūgis buvo tremtys. Jos suardė mūsų visuomenės audinį, pradėjo griauti ją iš vidaus.
Mes dažnai su pavydu žvelgiame atgal, bet tik pabandykime įsivaizduoti, kaip dabartinė Lietuva atrodytų, žvelgiant iš Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus ar net Antano Smetonos perspektyvų.
Valstybės diena, regis, visai kitokia, tačiau nepamirškime, kad Mindaugo karūnacija mus atvėrė Vakarų civilizacijai, tačiau netrukus buvo nužudytas ne tik Mindaugas, bet ir krikščioniškos monarchijos tradicija. Sovietmečiu buvome raginami didžiuotis, kad esame paskutiniai pagonys Europoje. Dabar jau galima tvirtai pasakyti, kad tai reiškė keliems amžiams sustabdytą miestų kultūros, švietimo sistemos įsitvirtinimo procesą. Teko pradėti nuo paribio statuso.
Kita vertus, sudėtingi istorijos išbandymai mus užgrūdino ir suteikė dar didesnį pagrindą švęsti tai, kad išliko Lietuvos valstybė ir kad šiandien mes turime savo namus. Taip pat turime ilgą laisvės kovų istoriją ir, tiesą sakant, jei sąžiningai vertintume situaciją, tai jau daug amžių mes neturėjome tokios tvirtos valstybės kaip šiandien.
Mes dažnai su pavydu žvelgiame atgal, bet tik pabandykime įsivaizduoti, kaip dabartinė Lietuva atrodytų, žvelgiant iš Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus ar net Antano Smetonos perspektyvų. Drįstu teigti, kad mes sugebėjome įgyvendinti jų svajonę ir šiandien Lietuva ne tik turi Vilniaus ir Klaipėdos kraštą, tačiau taip pat priklauso galingiausioms pasaulio sąjungoms ir dalyvauja diskutuojant svarbiausiais dabarties ir pasaulio ateities klausimais.
Jau susipratome, kad gėda aimanuoti dėl kasdienių problemų matant, kaip tenka kentėti ir gyventi Ukrainos žmonėms. Tačiau pažvelkime ir į mūsų praeities puslapius. Neabejoju, kad partizanai apsiverktų iš džiaugsmo, matydami, kiek žmonių sutartinai gieda Tautišką giesmę per Valstybės šventę, matydami, kad mes turime savo kariuomenę, patriotiškus ir laisvę mylinčius jaunus žmones, kad esame laisva valstybė, kurią gerbia ir pripažįsta visos padorios pasaulio valstybės.
Valstybė visada yra tiek dovana, tiek išbandymas. Ji yra tarsi sodas, kurį galima puoselėti iki begalybės. Kita vertus, tai jau mūsų pasirinkimas – ar matome tik piktžoles, ar gėlių žiedus, nuostabius krūmynus ir medžius.
Neabejoju, kad partizanai apsiverktų iš džiaugsmo, matydami, kiek žmonių sutartinai gieda Tautišką giesmę per Valstybės šventę, matydami, kad mes turime savo kariuomenę, patriotiškus ir laisvę mylinčius jaunus žmones.
Manęs neįtikina tik suirzę ir viskuo nepatenkinti, kurie įprato skelbti, kad mūsų valstybė sunyko, kad skęstame, kurie mato vien piktžoles, rėkia, kad valstybė atimta iš žmonių.
Suprantu, kad pagarba laisvei reikalauja pakęsti ir tuos, kurie negali išsivaduoti iš iliuzijos, kad „nusipelnė gyventi geriau“, tačiau jie man primena tokį sovietmečio veikėją Lysenką, kuris „triuškino“ genetikos mokslą, kad šis esą pražudys agronomiją ir visą žmoniją, bei skelbė, kad, jei tik jam leistų – parodytų tikrus stebuklus. Tiesa, kai jis gavo tokią galimybę, paskui ilgą laiką teko jo „žygdarbių“ padarinius tvarkyti.
Kita vertus, visais laikais lietuviai puikiai sugebėjo ginčytis ir bartis tarpusavyje. Tačiau tikiu ir tuo, kad, kai iškyla tikrai didelis pavojus, sugebame susivienyti. Bent jau kritinė masė. Todėl tikiu, kad ir toliau tęsis mūsų valstybės istorija. Esu krikščionis ir tikiu, kad visi esame pasaulyje keleiviai į išsvajotą Pažadėtąją žemę, Naująją Jeruzalę. Tačiau tai nenuvertina tų namų, kurie mums padovanoti ir už kuriuos esame atsakingi. Tikiu, kad kiekviena tauta, valstybė turi savo unikalią misiją. Jos įgyvendinimas ne tik puošia pasaulį, bet ir leidžia atsiskleisti konkrečios politinės bendrijos talentams.
Neabejoju, kad partizanai apsiverktų iš džiaugsmo, matydami, kiek žmonių sutartinai gieda Tautišką giesmę per Valstybės šventę, matydami, kad mes turime savo kariuomenę, patriotiškus ir laisvę mylinčius jaunus žmones.
Tik nuo mūsų priklauso, kad ši vasara netaptų mūsų valstybei paskutine. Tik nuo mūsų priklauso, ar mokysimės iš 1940 metų klaidų. Anuomet valstybė pabūgo kovoti ir labai daug kaltės anuometiniams politikams tenka už tai, kad mes praradome valstybę, kad į Sibirą iškeliavo mūsų visuomenės žiedas.
Dažnai susimąstau, kaip būtų susiklostęs ne tik Lietuvos, bet ir mano giminės likimas, jei mano senelis nebūtų kaip politinis kalinys žuvęs Vorkutoje, jei mano kitas senelis, dėdės ir tetos nebūtų keliavę įvairiomis kryptimis į Sibirą. Nepakeisime praeities, tačiau galime iš jos pasimokyti ir šiandien, pradėdami antrąją valstybės švenčių „trejybę“, dar kartą įsipareigokime padaryti viską, kad niekada nepasikartotų tos tragedijos, kurias teko iškęsti Lietuvai.
Andrius Navickas, Seimo narys
